Petras ZLATKUS
Gamta buvo lyriškai nuteikianti. Besileidžianti saulė auksino nuogas topolių viršūnes ir kitą aukštaūgę florą. Norėjosi būti geraširdžiam ir dosniam, pradėti gyvenimą, kaip sakoma, iš pradžių, arba, kaip dainuojama šiandieninėse šansonetėse, nuo nulio.
Bet štai virš tetulės Kazimieros namo stogo ėmė vinguriuoti dūmų debesėlis. Oras prisipildė specifinio raugo aromato. Pilietis, kurio kelnės seniai pamiršusios šiltą lygintuvo švelnumą, pasikasė pagurklį, apžėlusį dvisavaitiniais šeriais, ir svajingai prašneko:
- Aure! Uždūmino brangioji!
- Ta-aip! - mėšlungiškai nurijęs seilę sugergždė gyvenimo patrintas porininkas. - Triūsia mūsų Kazimiera.
Ir bičiuliai pasuko Kazimieros R. namo pusėn. Mikrorajone jis garsėjo populiarumu, kokio pavydėtų ne viena estrados žvaigždė. Kieme dieną naktį stoviniuodavo įvairios asmenybės, kaip tie melomanai, nekantriai laukiantys atskriejant savo numylėtinio tenoro.
Sodų gatvės namo traukos paslaptis labai paprasta. Jo šeimininkė užsiėmė alchemija: angliavandenį - cukrų - vertė į ypatingos savybės skystį - ugninį vandenį, turintį didelę paklausą tarp liepsnojančiais vidaus organais asmenų.
Suprantama, Kazimiera nebuvo labdaringa fėja. Už suteiktą malonumą ji ėmė pinigus, ir nemažus (už kiekvieną cukraus žaliavos kilogramą, paverstą į skystį, ji gaudavo iki 200 procentų gryno pelno). Sužinotų apie tokį pelningą biznį koks užjūrio ryklys, tikriausiai pamėlynuotų iš pavydo.
Bet viskas, netgi gėris, turi pabaigą. Atėjo galas ir Kazimieros UAB kompleksui. Tai įvyko nelauktai, netikėtai, ir šiandien alchemikės ir jos klientūros liūdesiui nėra ribų.
Vieną gražią dieną į Sodų gatvės namo duris pasibeldė uniformuoti vyrukai.
- Parodykit mums, ponia verslininke, savo gamyklėlę, - mandagiai kreipėsi į šeimininkę.
- Ką jūs, mielieji! Kokia ten gamyklėlė! - atviraširdiškai nustebo šeimininkė ir jos akutės ėmė greitai bėgioti. - Tai sau vardadienio proga darau šią bjaurybę.
- Sakot, vardadieniui? Na, na!
Ir pareigūnai ištraukė iš slaptavietės 3,5 litro kristalinio skysčio. Čia pat tarsi šampanas kibirkštinius burbulus leido 70 litrų paruošto raugo. Kapsėjo iš gyvatuko ir velnio ašaros. Lašas po lašo! Verslininkė atskleidė paslaptį: pagal receptą šiam reikalui reikėjo maišo cukraus.
- Oho!
- Taigi aš jums sakau - vardadieniui. Kiekvienam svečiui - po litrą. Toks mano kredo...
Šiandien dūmelis virš Kazimieros R. stogo nebesidraiko. Vargšelė vaikšto aplink sudaužytą "bravoro" agregatą ir kas minutę klausia: "Kažin, kas bus?"
Manau, atsakymą ji gaus artimiausiomis dienomis. Objektyvų, pagal nuopelnus.
