Jonas STRAŠINSKIS
Manoji labai mėgsta kalbėti telefonu. Šneka, plepa, trata. Kokias dvi tris valandas kasdien. Tai aš, netekęs kantrybės, ir pasakiau jai:
- Gražinute, tu taip ilgai nešnekėk, nes tie tavo pokalbiai labai brangiai kainuoja!
O ji man pareiškė:
- Tai kam tas telefonas reikalingas, jei juo negalima pasinaudoti.
Man nebūtų pikta, jei ji naudotųsi saikingai ir skambintų tik tolimoms draugėms ir pažįstamoms. Bet ne, šnekasi telefonu su kaimyne, čia pat esančia, tik už tvoros. Tada aš ir balsą pakėliau. Tačiau niekas nepadėjo. Įsigudrinom pakeisti telefoną. Įsitaisiau mobilųjį. Pamaniau, kad ji nemokės juo naudotis ir nešnekės. Bet kur tau! Ramybė truko neilgai. Mano Gražina gudri kaip lapė. Ji tuoj sumetė, ką paspausti, ką pasukti. Už dviejų dienų žiūriu: mano žmonelė išsiviepusi iki ausų, jau skambina savo nuolatinei pašnekovei:
- Alio! Sveika, Dana! Čia aš, Gražina. Skambinu tau jau mobiliuoju. Žinai, manasis įsitaisė tą nepaprastą stebuklą. Baisiai geras daiktas. Visai lengvas ir nepririštas. Jį gali visur nešiotis. Tai dabar aš tau paskambinsiu ne tik iš namų, bet ir iš miesto, sodo, daržo.
Vadinasi, dabar ji šnekės dar dažniau ir ilgiau. Taigi aš pasakiau: "Na, palauk". Ir kai kitą kartą ji pradėjo spaudyti to patobulinto mobiliojo telefono mygtukus, staiga sucypė toks baisus pelės balsas, kad manoji iš to išgąsčio metė telefoną po stalu ir išlėkė į virtuvę.
