Vilkaviškio rajono apylinkės teismui vadovaujantis Laimutis Vaitkus (44 m.), vasaros viduryje užklaustas apie būsimas atostogas, paprašo lengvesnio klausimo, nes per nesibaigiančius darbus priverstas vis keisti atostogų datą, o paklaustas apie viliojančius galimos karjeros laiptus (visgi šiam teismui vadovauja jau lygiai dešimt metų), nedvejodamas atsako, jog jį, dzūką, Suvalkijoje laiko jo "inkaras" - Vilkaviškio vis nenorinti palikti šeima. Teismo pirmininkas sutiko apie tai papasakoti plačiau.
- Jau ne pirmus metus Vilkaviškio teismo pastate vyksta remonto darbai, sukinėjasi statybininkai, dažytojai, rekonstruktoriai. Kada gi bus baigti šie darbai?
- Taip, remonto ir rekonstrukcijos darbai užtruko kelerius metus - kur kas ilgiau nei buvo planuota. Pradėjom nuo patikimesnio stogo, keitėm langus, duris, tvarkėm vidaus patalpas, o dabar vyksta šiluminių tinklų rekonstrukcija. Manėm, kad visa tai padarysime per vienerius metus, o dabar galiu pasakyti, kad tik Aukščiausiasis žino, kada bus visų darbų pabaiga. Kol sutvarkome vieną kampą, kas nors griūva jau kitame. Specialiuose kambariuose teismo posėdžių laukdavę suimtieji buvo išspardę duris, tai ten dabar metalinės durys. Apskritai mūsų teismo pastatas statytas prieš penkiolika metų. Apie statybų sėkmę spręskite patys: jau po metų buvo reikalingas kapitalinis remontas, nes pradėjo trupėti laikančiosios konstrukcijos - gyvenome kaip ant parako statinės.
- Tekę girdėti žmones mįslingai, su potekste, kalbant, kad teismuose dirbančios sekretorės - vos ne grožio ir elegancijos konkursų atrankas laimėjusios pretendentės arba teisėjų draugų, įtakingų asmenų dukterys, žmonos ir panašiai...
- Gal dar teko girdėti, kad jos pirmiausia turi sušildyti būsimo kolektyvo vadovo guolį?! (Juokiasi - I. Z.) Bent jau mūsų teisme tokių grožio konkursų nerengiame - dirba ir Darbo biržos siųstų moterų. Aš kaip tik sutrinku, kai žada atsiųsti kelias, kad išsirinktume. To nepraktikuojame. Svarbiausia - darbštumas, kruopštumas ir reikiami gebėjimai. Sekretorės taip apkrautos techniniu darbu, kad "konkursams" laiko nebelieka.
- Kodėl kone visų teisininkų svajonė ir galutinis karjeros laiptelis - teisėjo darbas? Ir vakarykščiai policijos vadai, ir prokurorai, ir advokatai neretai vėliau užsivelka teisėjo mantiją.
- Visame pasaulyje taip yra, nes teismais pasitikima, jie laikomi prestižine institucija - trečiąja valdžia. Teisėjo darbas yra, sakyčiau, kūrybinis ir gana savarankiškas - niekas neturi teisės į jį kištis, reguliuoti, spausti. Šis darbas įdomus ir psichologine prasme. Gaila, kad visuomenėje sudaryta nuomonė, jog būti teisėjais esą veržiamasi dėl neva kosminio atlyginimo. Patikėkite, bent jau rajonų teismuose tie mūsų uždarbiai tikrai nėra pavydėtini žinant, kiek turime darbo. Ypač pagausėjo techninio darbo po gegužės 1-osios, kai įsigaliojo naujieji kodeksai. Ne vienas mūsų "popierius" tvarkomas ir po darbo, šūsnis dokumentų nešamės į namus, nuo jų kartais neatitrūkstame net ir savaitgaliais.
- Sakote, teismais labai pasitikima. Bet juk visuomenė apie teismus yra priešingos nuomonės?
- Visuomenės nuomonė apie teismus labai priklauso nuo to, kaip mūsų darbą pateikia žiniasklaida. Apmaudu, kad nemažai žmonių, vos prakalbusių apie teismus, tuoj pat užmeta apie kyšius - atrodo, kad nė vienas nuosprendis ar sprendimas nebuvo paskelbtas be kyšių! Man tie pasakojimai apie kyšius tai tik melas ir anekdotai - esą visi kyšius teisėjams tik neša, bet nė vienas nepasako, kad dalinasi savo patirtimi, o vis vardija girdėjęs iš kaimyno ar giminaičio. Galiu pasakyti tik tiek - neverta duoti kyšius, nes kiekvieną teismo sprendimą galima apskųsti kitos pakopos teismui, kur viskas gali apvirsti aukštyn kojomis, taigi tų kyšių reikėtų labai daug! Neįmanoma papirkti visų pakopų teisėjų! Kita vertus, turbūt nėra nė vieno teisėjo, kuriam niekada nebūtų užsiminta apie atlygį. Tokių užuominų, neslėpsiu, būta ir man.
- Tai gal kartais jaučiate kitokį "postūmį" vienoje ar kitoje byloje - gal kokie įtakingi valdžios vyrai yra jums skambinę prieš priimant kokį nuosprendį ar net užėję?
- Tiesioginio tokio "postūmio" per dešimt metų niekada nebuvo. Buvę, kad posėdyje dalyvauja kuris nors Seimo narys, domisi bylos eiga nuo pat pradžių, bet nepasakyčiau, kad tuo būtų darytas spaudimas tą eigą pakreipti norima linkme. Užėjo į kabinetą, pasikalbėjome, ir viskas.
- Bet juk neseniai šalį sudrebinęs trijų teismų pirmininkų (dabar jau - buvusių) korupcinių ryšių su kontrabandininkų grupe skandalas visuomenės nuomonę apie teisėsaugos sistemos žaizdas tik patvirtino?
- Nenorėčiau sutikti, kad šis faktas dabar leidžia apjuodinti visus šalies teisėjus. Galbūt plačiau apie tai galėtume pakalbėti tada, kai šiame skandale bus sudėlioti visi taškai ir nebeliks jokių abejonių.
- Ar teisėjas, skelbdamas nuosprendį, dažnai girdi visai kitaip kalbantį savo širdies balsą, bet skelbia pagal įstatymą, nes kitos išeities neturi?
- Neretai. Tikrai taip būna, kad nuteistojo, kuriam pats paskelbi vienokį ar kitokį verdiktą, nuoširdžiai gaila: manai, kad turėtų būti kitaip, bet įstatymas suvaržo. Ypač jautriai reaguoju į teisiamus nepilnamečius. Jeigu nusikalto pirmą ar antrą kartą, nemanau, kad būtina izoliuoti nuo visuomenės. Retas kuris pasitaiso pabuvęs už grotų. Atvirkščiai - įgauna nusikaltėlio patirties, "užkietėja", išmoksta veikti taip, kad nusikaltęs liktų neišaiškintas. Kitaip tariant, nelaisvė - tai tarsi dirva, kurioje "noksta" "kietesni" nusikaltėliai. Pritariu, kad už nužudymus ir kitus itin sunkius nusikaltimus reikia bausti griežtai, bet mūsų naujasis Baudžiamasis kodeksas, nors ir yra švelnesnis, už atskirus nusikaltimus vis dėlto numato drakoniškas bausmes.
- Labai daug prieštaringų vertinimų susilaukia išžaginimų bylos. Ką apie tai sako jūsų darbo patirtis?
- Tai labai painios bylos: štai ir dabar nagrinėjau vieną atvejį, kai susipažinęs su surinkta medžiaga susidariau vienokią nuomonę, o išgirdęs visus kalbant teisme - kiek kitokią. Jeigu išžaginimas klasikinis - aktyviai priešinosi, nusikaltėlio rankose atsidūrė netikėtai, padarė viską, kad lytinio smurto išvengtų, tuomet tokių teisiamųjų visiškai negaila. Deja, tokių įvykių ne tiek daug. Jeigu žagintojo auka sako: "Labai priešinausi - kosėjau", teisėjo rankos nusvyra. Pasakysiu visiems suprantama kalba: kad mergina ar moteris nenorėjo kontakto su prievartautoju, turi būti akivaizdžiai matyti. Tik tada nusikaltėlis vertas to, ko nusipelnė.
- Ar teisėjas toks viską pasveriantis ir savo gyvenime - negi neiškrėtėte jokio įsimintino pokšto?
- Na, pokštas pokštui nelygu. Su malonia nostalgija prisimenu pirmuosius darbo metus po studijų, kai, baigęs universitetą, pradėjau dirbti Šakių prokuratūroje. Kadaise lankydamasis šiame miestelyje net negalėjau pagalvoti, kad galima priprasti prie "tremties", kur yra viena gatvė ir viena parduotuvė - tokie man tada pasirodė esantys Šakiai. Bet pripratau ir praleidau ten septynerius darbo metus, kurie paliko labai gražių prisiminimų. Nors buvome vyriškas kolektyvas, bet be įvairiausių juokelių neapsieidavome: prikaldavome vieni kitiems batus prie lentynos, užsiūdavome uniformos kišenes, priklijuodavome kepurę. Kai kurių pokštų net pasakoti negaliu, nes žmonėms, nesuprantantiems humoro, gali pasirodyti, kad tokios rimtos institucijos darbuotojams taip žaisti nedera.
- Šakiuose jus prisimena ir kaip artistą. Tikrą!
- Labai mėgstu teatrą - bent du kartus per mėnesį važiuojame su žmona žiūrėti spektaklių Marijampolėje, Kaune, palekiame ir į Vilnių. Scena man pažįstama nuo mokyklos laikų - lankiau dramos būrelį. Dirbdamas Šakių prokuratūroje vaidinau liaudies teatro studijoje. Vaidmenis gaudavau atitinkančius mano charakterį - linksmų, liežuvingų, nenustygstančių vietoje, greitai užsidegančių personažų. Teisėjo niekad neteko vaidinti - rimčiausias personažas buvo gydytojas. Jei tik Vilkaviškyje būtų koks dramos ratelis, mielai vaidinčiau ir dabar. Seniai su žmona pakalbėdavome, kad pasimokyti gražiai šokti reikėtų važinėti kur į Kauną ar Marijampolę, todėl vos tik išgirdę, kad tokios galimybės yra Vilkaviškio kultūros rūmuose, pradėjome lankyti čia esantį šokių ratelį - šaunus kolektyvas, puiki vadovė, džiaugsmo teikiantys koncertai.
- Kuo dar užsiima teismo pirmininkas, leidęs sau atsipalaiduoti po įtempto darbo? Jūsų pavaldiniai pakuždėjo, kad esate visų galų meistras - gerąja prasme.
- Esu šeimos žmogus ir geriausiai atsipalaiduoju su saviškiais - žmona Vale ir sūnumis Šarūnu, kuriam dabar trylika metų, bei metais jaunesniu Gintaru. Mūsų šeima gyvuoja jau beveik dvidešimt metų - nuo 1984-ųjų. Valę sutikau studijuodamas, ketvirtajame kurse susituokėme. Ji - prekių žinovė, ekonomistė, bet pastaruoju metu dirba Migracijos tarnyboje ir dar ketina studijuoti. Būtent žmona, vilkaviškietė, ir yra pagrindinė mano, dzūko, tokios ilgos "tremties" Suvalkijoje priežastis. Be teatro ir šokių, mėgstu paspręsti kryžiažodžius. Jeigu atsakymai nežinomi, netingiu nueiti ir į skaityklą, pasėdėti prie knygų. Esu dalyvavęs ne viename televizijos žaidime, laimėjęs prizų. Šia "liga" užsikrėtę ir mūsų vaikai. Mėgstame keliauti. Man šis pomėgis susiformavo dar mokykloje, kai lankiau archeologų būrelį ir svajojau studijuoti archeologiją. Su savo auklėtoju keliaudavome, plaukiodavome, eidavome į ekspedicijas. Mano namų palėpės buvo nukrautos įvairiausiais kasinėjimų radiniais - puodynėmis, pinigais, senovinėmis relikvijomis, šovinukais. Jau buvau surinkęs didžiulę kolekciją, bet pradėjęs studijuoti teisę sužinojau, kad namuose laikydamas šaudmenis ir ginklus galiu užsitraukti baudžiamąją atsakomybę. Taigi su dalimi kolekcijos teko atsisveikinti - ji iškeliavo į Nemuną. Turėjau ir kitokių kolekcijų - buvau filatelistas. Turėjau "smetoninių" Lietuvos pašto ženklų, rinkau ženklus gamtos ir kosmoso tematika - jų buvo ir su kosmonautų parašais. Rinkdavau garsenybių autografus, nes mano tėtis dirbo gidu ir sutikdavo įvairių į Druskininkus atvykdavusių žinomų žmonių.
- Atostogas leidžiate turbūt keliaudami?
- Esame išmaišę visą buvusios Tarybų Sąjungos europinę dalį, lankęsi Čekijoje, Slovakijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje. Traukia kalnai, kelionės plaustu. Kiekvienų metų pradžioje susiplanuojame atostogas, jų laukiame, tik ne visada pasiseka viską įgyvendinti, kaip planuota. Tuomet laisvalaikiu lieka sodas prie namų, kuriame pats baltinu medelius, purškiu juos chemikalais, pjaunu žolę, ir grybais išgarsėję Dzūkijos miškai, kur renkame baravykus, raudonviršius, lepšius. Dar labai mėgstu žvejoti - čia man kompaniją palaiko vyresnysis sūnus ir draugų vaikai. Laimikiais nesiskundžiame - neretai žuvies užtenka ir kaimynams. Gaila, kad per retai pavyksta ištrūkti į medžioklę. Gyvendamas Šakiuose medžiodavau 4-5 kartus per savaitę. Esu sumedžiojęs šernų, lapių, briedžių, elnių, stirninų. Šakiuose galiojo taisyklė niekada nešauti į patelę - prasižengusiesiems buvome sugalvoję itin griežtą bausmę. Mėgstu ir knygas skaityti - renku fantastinę literatūrą. Perku visas šia tema išleidžiamas knygas. Tuoj pat viską perskaityti neturiu laiko, bet manau, kad išėjęs į pensiją turėsiu malonaus užsiėmimo. Tik va, pagal statistiką, nedaug teisėjų tos pensijos sulaukia - Lietuvoje šiuo metu gyvena vos apie dešimt teisėjų pensininkų.
- Kad neužbaigtume tokia liūdna gaida, belieka palinkėti jums prieš pat pensiją pakeisti darbą, kad tikrai visos sukauptos knygos pensijoje būtų perskaitytos. Ačiū už pokalbį.
Kalbino Irena ZUBRICKIENĖ
Romo ČĖPLOS nuotraukoje: Laimutis Vaitkus
