Leninas pripažintas nepakaltinamu
Remigijus Rainys
Panevėžio apygardos teismas pripažino nepakaltinamu du žmones nužudžiusį Anykščių rajono gyventoją Antaną Kličių (55 m.) ir skyrė jam priverstinį gydymą griežto stebėjimo sąlygomis. Nuolatinėje psichiatrų globoje jau esantis teisiamasis net nedalyvavo paskutiniame teismo posėdyje.
Praplikęs, barzdelę nešiojantis A. Kličius, dėl savo panašumo į Rusijos revoliucionierių Leniną Kavarsko seniūnijos Jakšiškio ir aplinkinių kaimų gyventojų dažniau buvo vadinamas Volodia, nei tikruoju savo vardu. 2005 metų kovo 24 dieną jis tos pačios seniūnijos Knitiškių kaime jis iš neteisėtai laikomo medžioklinio dvivamzdžio nušovė Tomą (24 m.) bei Antaną (34 m.).
Atrodytų keista, tačiau, išskyrus nužudytųjų artimuosius, kone visi kiti vyresnio amžiaus šių apylinkių gyventojai nuo pat pirmos ikiteisminio tyrimo dienos buvo įtariamojo A. Kličiaus pusėje. Ne vienas iš jų patys buvo ne kartą nukentėję nuo nušautųjų, todėl kone atvirai džiūgavo, kad jų kankintojų jau nebėra. Volodią jie laiko savo išgelbėtoju ir gynėju, tad tikisi, kad "žmogus su šautuvu" nebus gydomas iki gyvos galvos.
Tą nelemtąją dieną A. Kličiaus ir Tomo, bei Antano keliai susikirto ties buvusia Marytės Ališauskienės sodyba Knitiškių kaime. Šios sodybos rūsį Tomas buvo nusižiūrėjęs eiliniam savo "žygiui". Rūsio perdangoms buvo panaudoti metaliniai vamzdžiai, kuriuos pardavus buvo galima užsidirbti net keliems pilstuko buteliams. Vienas vamzdžių išlupti nepajėgė, o pasitelkti dar paauglystėje suburtos Šerių gaujos nebegalėjo, nes, pasak Anykščių policijos pareigūnų, nors kaip organizuota gauja Šeriai policijos įskaitoje neregistruoti, nes neįvykdė jokių rimtesnių nusikaltimų, visi save jai priskyrę vaikinai ilgainiui "sėdo" už vagystes, smulkius plėšimus ar senukų reketą. 4 kartus teisiamųjų suolo kietumą buvo išbandęs ir pats Tomas. Jam pasirodžius, žmonės skubėjo kuo giliau slėpti savo rakandus ir tikrindavo, ar gerai užrakintos sandėlių ir tvartukų spynos. Na, o Tomo brolis Arvydas tuo metu kalėjo už tame pačiame kaime gyvenusio pensininko nužudymą.
Vaikinas taip suspardė alkoholio jam duoti atsisakiusį vyriškį, kad šis nebeišgyveno.
Tad Tomas tą lemtingą dieną vamzdžių ardyti pasikvietė dešimtmečiu vyresnį Antaną, kuris tuo metu jau kelerius metus mėgavosi laisve. Dar būdamas paauglys, Antanas įsivėlė į žmogžudystę bei kitus nusikaltimus, tad buvo nuteistas ilgiems nelaisvės metams. Kalėdamas dar nužudė savo likimo draugą, tad pataisos namuose nuo "skambučio iki skambučio" praleido ištisus 18 metų. Sugrįžęs A. Buinauskas vertėsi tik vagiliaudamas bei reketuodamas apsiginti negalinčius senukus.
Taigi abu vyrukai net sušilę lupo vamzdžius, kai juos užklupęs A. Kličius liepė dingti. Plėšikai ėmė priešgyniauti, bet Volodios dabartinio griūvančios sodybos savininko buvo paprašytas pasaugoti jo nuosavybę, tad trauktis neketino. Nuo mažų dienų pžįstamus įsilaužėlius jis bandė sugėdinti: Antanui pasakė, girdi, jei jis vaikšto su tokiais draugais, tai netrukus vėl sės į kalėjimą. O Tomui Mikoliūnui priminė, jog neketina atleisti už prieš 2 metus pavogtą motorinį pjūklą.
Teisme Volodia tikino, jog tuomet Tomas jį ėmė plūsti pačiais bjauriausiais žodžiais. Pats net nepajuto, kaip nuo peties nusiėmė šautuvą ir iššovė. Šratai iš pradžių kliudė Tomą, o po to - ir Antaną. Vieną mirtinai sužeistą vyriškį A. Kličius nuvilko prie namo slenksčio, o šautuvą paslėpė rūsyje po statybinių šiukšlių krūva. Tuo metu pasirodė pravažiuojantis atsitiktinis automobilis ir jo vairuotojas, pamatęs gulintį negyvėlį, sustojo. A. Kličius pats pasakė, jog yra ir dar vienas nušautasis, ir tada vairuotojas mobiliuoju telefonu iškvietė policiją.
Sulaikius A. Kličių, sunku buvo įtarti, jog jis veikė sirgdamas psichine liga. Vyriškio veiksmai ir parodymai apklausose atrodė ganėtinai logiški. Nors kitados du kartus buvo teistas už vagystes, tačiau pastaruosius 8 metus jis niekam neužkliuvo. Buvo išsituokęs ir pats vienas tvarkingai ūkininkavo savo sodyboje, augino gyvulius, laikė arklį. Tiek tarp kaimiečių, tiek tarp Kovarsko seniūnijos darbuotojų jis turėjo rimto žmogaus reputaciją. Todėl atostogų metu vyriškiui net buvo pasiūlyta pavaduoti paštininkę, kad jis galėtų užsidirbti papildomai. Savo pareigas Antanas atlikdavo labai stropiai ir niekada iš jam patikėtų pensijų pinigų nebuvo prapuolęs nei vienas centas. Aplinkinių kaimų žmonės Volodią laikė ne tik savo gynėju, bet ir pagalbininku, nes pasikinkęs savo arklį į vežimą ar roges, jis ne kartą jiems padėdavo atsivežti malkų, ar kituose ūkio darbuose.
Anksčiau A. Kličius buvo Medžiotojų draugijos nariu, tačiau jau kelinti metai šautuvą laikė neteisėtai. Per kratą vyriškio namuose rasti dar šeši įvairių kalibrų medžiokliniai šoviniai, medžioklinio dvivamzdžio vamzdžiai, dvi dėžutės parako ir 11 granatų sprogdiklių. Apklausiamas Antanas teigė, jog medžioklinė amunicija likusi dar nuo tų laikų, kai jis buvo oficialus medžiotojas, o iš kur gavo granatų sprogdiklius - nebeatsimenąs.
Teismo medicinos ekspertizė vienareikšmiškai nustatė, jog Antanas Kličius serga psichikos liga ir už savo veiksmus atsakyti negali. Bylos tyrimą prižiūrėję ir teismo procese dalyvavę Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorai teismo nutarties dėl priverstinio gydymo A. Kličiui neapskundė, tad, suėjus įstatymuose numatytiems terminams, teismo sprendimas įsigaliojo ir Leninas gydomas Rokiškio psichatrinės ligoninės specialiajame skyriuje.
