Pasilepinę šokoladuku, patraukė deginti benamio...
Irena ZUBRICKIENĖ
Kaunietis Edvinas B. - vienas jauniausių žudikų Lietuvoje. Būdamas vos 15 metų, jis kartu su savo draugu ir namo kaimynu Deividu Suratkevičiumi (18 m.) padegė žmogų, o šis nuo patirtų sužalojimų kitą dieną mirė. Nors teisme Edvinas savo kaltę kategoriškai neigė ir tikino, kad padegėjas tėra Deividas, bylos medžiaga teismui leido pasiųsti už grotų abu egzekutorius.
Užkliuvo miegantis benamis
2007-ųjų lapkričio 10-osios vakarą grupelė pažįstamų jaunuolių viešėjo pas Kaune, Taikos prospekto 103-iajame name, gyvenančią nepilnametę Viktoriją. Kompanija turėjo 5 litrinius butelius alaus ir butelį brendžio. Vaišės vyko penktame aukšte, tad laiptais zujančius jaunuolius - vieni atėjo, kiti išėjo, treti lydėjo, ketvirti ėjo rūkyti - tą vakarą matė ir girdėjo ne vienas laiptinės gyventojas.
Bėgiodami jaunuoliai matė, kad trečiame aukšeo laiptinėje miega žmogus. Jie žinojo, kad tai benamis, pravarde Žilka, o gyventojai šį žmogų vadino savu benamiu, nors jo įnamyste niekas nesidžiaugė. Žmonės pasakojo, kad Žilka jų laiptinėje vakarus ir naktis leisdavo dažnai, būdavo tylus ir ramus, tūnodavo sau kamputyje, tačiau nuo jo sklisdavo smarvė, o kartais gyventojams tekdavo keikiantis valyti benamio pridergtas grindis.
Edvinas ir Deividas, vienu momentu lipdami laiptais žemyn, susidomėjo miegančiu benamiu, ir, kažkuriam pratarus, kad reikia pakišti benamiui po striuke popieriukų ir juos uždegti (teisme jie liudijo vienas ant kito), panoro nelaimėlį išvaryti laukan - esą "išrūkyti". Po keleto minučių grįždami į penktą aukštą, Edvinas ir Deividas iš tiesų rankose jau turėjo reklaminių lapelių, kuriuos suplėšė, pakišo benamiui po striuke ir padegė. Popieriai užsidegė, pasmilko ir tuoj pat užgeso, o miegantis Žilka tik pasimuistė, kažką sumurmėjo ir vėl nurimo.
Benzino ėjo į degalinę
Žiaurią atrakciją sumanę jaunuoliai nenurimo. Jiems kilo mintis padegti dar kartą, tik prieš tai miegantįjį apšlakstyti benzinu. Edvinas ir Deividas nuėjo į butą, kuriame tą vakarą viešėjo, pasiėmė tuščią butelį nuo brendžio, iš draugų pasiskolino kelis litus ir patraukė netoliese esančios degalinės link.
Buvo jau vidurnaktis, tamsu. Degalinėje jaunuoliai paprašė operatoriaus įjungti automatą ir pakišo butelį, kad pribėgtų benzino. Fantazijos nestokojantiems chuliganams buvo aišku, kad operatorius, pamatęs neįprastą tarą benzinui, gali jais susidomėti, tad nei iš šio, nei iš to pradėjo kalbėtis apie žoliapjovę - neva tam ir reikia degalų. Iš tiesų toji kalba buvo kvaila, nes žoliapjovė lapkritį nebebūna reikalinga.
Sumokėję už benziną kiek per 2 litus, Edvinas ir Deividas dar prašė žiebtuvėlio arba degtukų, nes apsižiūrėjo patys turintys tik kelis likusius degtukus, tačiau įžvalgūs degalinės operatoriai Vaidotas ir Viktoras jiems pamelavo, kad tokių prekių degalinėje nėra. Vėliau šie darbuotojai liudijo, jog jaunieji pirkėjai, pylęsi benzino į butelį, jiems atrodė įtartini, be to, buvo neblaivūs. Negavę degtukų ar žiebtuvėlio, Edvinas ir Deividas sukrapštė pinigėlių vienam šokoladukui "Snicker". Ruošdamiesi žiauriai egzekucijai, jie vaikiškai save lepino...
Žmogų gesino gyventojai
Saldus šokoladukas nenumalšino jaunuolių "apetito nusikalsti - eidami Viktorijos namo link, jie dar spyrė į pakeliui esančios parduotuvės langą. Ir tai vaikinų "neiškrovė" - jie tebeėjo didžiulės tragedijos link - nusiteikę žudyti.
Benamis Žilka namo laiptinėje tebemiegojo. Daugiau žmonių aplinkui nebuvo, aikštelėje tvyrojo prieblanda. Edvinas greitai apšlakstė miegantį vyrą parsineštu benzinu, o Deividas uždegė degtuką ir švystelėjo nelaimėliui ant pilvo. Degtukas užgeso, tarsi būtų duota proga jaunuoliams sustoti, tačiau egzekutoriai ėjo iki savo sumanymo galo: Deividas uždegė dar vieną degtuką ir numetė ant gulinčiojo. Akimirksniu kilo liepsna, kaipmat išbaidžiusi abu padegėjus - šuoliais atsidūrusius penktajame aukšte pas Viktoriją. Tuo metu benamis Žilka šoko iš savo migio, kęsdamas didžiulius skausmus, nes visas buvo apimtas liepsnos. Gaisro atšvaitus laiptinėje pastebėjo tuo metu balkone rūkęs namo gyventojas Vilius ir skubiai šoko žiūrėti, kas atsitiko. Vilius, laiptinės aikštelėje išvydęs liepsnojantį šoko ištiktą žmogų, skubiai atsinešė vandens ir juo apipylė gyvąjį fakelą. Susirinko daugiau smalsuolių - vieni dėl kilusio triukšmo, kiti dėl pasklidusio degėsių kvapo.
Kai atvyko iškviesta greitoji pagalba, Žilka tebegulėjo leisgyvis laiptinės aikštelėje, jo drabužiai, sulieti vandeniu, tebesmilko. Laiptinė buvo pilna dūmų. Pro juos kartu su kitais smalsuoliais namo gyventojais buvo galima išvysti ir jaunųjų žudikų veidus: Deividas ir Edvinas, Viktorijos bute ramiai apsivalę ir kremu pasitepę apdegusias rankas, neišsiduodami pėdino laukan - ėjo namo.
Skirtingos kaltininkų versijos
Buvo nustatyta, kad padegtas benamis, tą naktį tapęs dviejų žiaurių jaunuolių atrakcija, tai kaunietis Jonas Tautvydas Žilionis (64 m.). Kadaise jis buvo savo deramą vietą gyvenime turintis žmogus, tačiau po vieno aferisto apgaulės liko be buto ir pamažu tapo nuskurusiu, nešvariu benamiu. Medikai nustatė, kad per gaisrą liepsnos sužalojo apie 70 procentų žmogaus kūno. J. T. Žilionis dar buvo gydomas, tačiau jo gyvybės nebepavyko išgelbėti. Anot medikų, padegtasis mirė po didelių fizinių kančių - tiesiog buvo sudegintas.
Po gaisro laiptinėje praėjus kelioms dienoms, name pasigirdo kalbų, kad benamį nužudė Edvinas ir Deividas. Viena iš versijų - jaunuoliai buvo susilažinę. Abu įtariamieji - jaunimo mokyklos aštuntokas Edvinas ir vienos bendrovės darbininkas Deividas - buvo suimti. Už grotų būdami, jie sulaukė ir teismo dienos.
Teisme Deividas Suratkevičius liudijo tą patį, ką ir iki teismo: benamį sudeginę abu. Vaikinas tikino, kad labai gailisi dėl tos nakties "nuotykio", ir atrodė nuoširdžiai išgyvenantis. Jis negalėjo suprasti, kodėl bendrininkas Edvinas teisme pakeitė savo ankstesnius parodymus ir pradėjo kategoriškai tvirtinti, kad dėl benamio nužudymo kaltas tėra vienas Deividas. Anot Edvino, Deividas pakišo mintį apie padegimą, Deividas ir uždegė. Edvinas tvirtino esąs kaltas tik dėl to, kad bičiulio nesulaikė nuo beprotiško poelgio ir neatkalbėjo. Nepilnametis, aiškindamas, kodėl pakeitė ankstesnius parodymus, teigė, kad taip jį buvo įkalbėjęs Deividas. Esą vienam nepilnamečiam žudikui bausmė būtų mažesnė. Tačiau, kaip paaiškėjo teisme, Deividas net nesiruošė neigti savo kaltės. Atvirkščiai: nuoširdžiai pasakodamas apie bendrus abiejų veiksmus, jis sunkino savo, kaip bendrininko, padėtį dėl baudžiamosios atsakomybės. Teisme liudijusios Deivido motina ir sesuo dar papasakojo, kad Edvino artimieji nuo pat tyrimo pradžios bandė klaidinti pareigūnus: esą po įvykio pas Suratkevičius buvo atėjusi Edvino sesuo ir prašė perduoti sulaikytam Deividui įtikinėti policininkus, neva benamis pats prašęs jį sudeginti, nes jam nusibodęs nebepakeliamas gyvenimo būdas. Tokia versija D. Suratkevičiaus motinai iškart atrodė neįtikėtina.
Nors ir kaip savo kaltę neigė Edvinas, nuneigti, kad kartu su Deividu pirko benziną, jis negalėjo, nes abu pirkėjus tą naktį užfiksavo degalinėje esanti filmavimo kamera. Išanalizavus ir kitas nusikaltimo detales, Kauno apygardos teismo teisėjų kolegijai tapo aišku, kad benamį sudegino gerai viską iš anksto apgalvoję ir palaipsniui savo tikslo link ėję bendrininkai, o ne vienas D. Suratkevičius. Beje, teisėjams įspūdį padarė ir abiejų teisiamųjų telefoninių pokalbių išklotinė, liudijanti, kad po tragiškos nakties iki sulaikymo abu jaunuoliai vienas su kitu bendravo net 61 kartą. Dar 95 kartus per tas dienas Edvinas kalbėjosi su savo seserimi ir 28 - su sesers draugu. Išvada paprasta: egzekutoriai, kol 3 paras jų pėdsakais ėjo policininkai, telefonu derino, ką kalbėti ir kaip elgtis atsidūrus teisėsaugininkų rankose.
Nepilnamečiui - griežčiausia bausmė
Teismas abu anksčiau neteistus kaltinamuosius įvardino esant žiaurius žudikus, sąmoningai įvykdžiusius savo cinišką planą. Už tokį žiaurų nusikaltimą Baudžiamasis kodeksas numato netgi ir laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Tačiau teisėjų kolegija palankiai įvertino pilnamečio Deivido Suratkevičiaus teisme parodytą nuoširdumą, norą atskleisti tikrąją tiesą, iš Kauno tardymo izoliatoriaus gautą teigiamą suimtojo charakteristiką ir paskyrė žudikui 12 metų laisvės atėmimo bausmę. Savo kaltę neigęs Edvinas B. pasiųstas už grotų 10 metų. Tai pati griežčiausia bausmė, kokia tik galima nubausti nepilnametį pagal Lietuvoje galiojantį baudžiamąjį įstatymą. Paauglys ir iki šio nuosprendžio buvo charakterizuojamas neigiamai. Kelerius pastaruosius metus Edviną augino tik tėvas, nes motina prieš 8 metus išvyko gyventi į užsienį.
Nukentėjusiąja šioje byloje buvo pripažinta nužudytojo sesuo Ona Eugenija P. Kaunietė neslėpė, kad jai buvo žinomas brolio gyvenimo būdas pastaraisiais metais, tačiau ji nebegalėjusi ką nors pakeisti. Ilgametė pedagogė neslėpė esanti pašiurpusi dėl jaunuolių, brolio mirties kaltininkų, žiaurumo ir cinizmo. Civilinio ieškinio, kuriuo būtų susigrąžinusi bent jau brolio laidojimo išlaidas, mokytoja nepareiškė.
