Vietoje užsienio - "zona"
Irena ZUBRICKIENĖ
Savo šeimos nesukūręs kaunietis Gediminas Montvilas (30 m.) pastaruoju metu, kaip teigiama oficialiai, gyveno su savo tėvais, tačiau iš tiesų jis namuose būdavo retai. Neturėdamas rimto nuolatinio darbo, vyras planavo greitai išvykti į užsienį. Specialųjį vidurinį išsilavinimą įgijęs Gediminas tikėjosi ten nepražūsiąs.
Gedimino motina Vida Marijona Montvilienė (63 m.) prieštaravo sūnaus planams. Kai tik sūnus pareidavo į namus, jiedu susiginčydavo dėl to užsienio. Taip buvo ir praėjusių metų birželio 22-ąją.
Paviešėjęs pas draugą, kur vyko išgertuvės, vidurnaktį Gediminas parėjo į namus ir parsinešė du butelius alaus. Vieną padavė tuo metu dar nemiegojusiam tėvui, o prie kito sėdo pats. Kai tėvas nuėjo į savo kambarį miegoti, sūnus, pasilikęs su motina, nesiliovė ginčytis: motina niekaip nenorėjo sutikti, kad Gediminas išvyks. Baigėsi tuo, kad netrukus V. M. Montvilienė gulėjo nebegyva namo laiptinėje...
Teisme buvo atkurta tokia tragiškosios nakties situacija, teisiamojo painiota ir kelis kartus pasakota skirtingai: besikivirčijant sūnui su motina, bute kilo triukšmas, ir motina, tikėdamasi išvengti smurto, išbėgo į laiptinę. Įkandin jos patraukė ir Gediminas. Laiptinėje jiedu susistumdė, ir motina, parblokšta sūnaus smūgio į veidą, prarado pusiausvyrą ir aukštielninka nukrito nuo laiptų žemyn galva. Betoninis laiptų paviršius moteriai buvo lemtingas - ji patyrė sunkią galvos traumą, prarado kraujo ir tuoj pat mirė.
Teisme, jau būdamas susitaikęs su žmonos netektimi, Vaclovas Montvilas nenorėjo žlugdyti dėl tyčinio nužudymo apkaltinto sūnaus. Jis tikino, kad konflikto nematė; iki tol šeima gyvenusi labai taikiai, be jokio smurto. Tačiau Vaclovas negalėjo paaiškinti, kodėl iškart po įvykio kalbėjo kiek kitaip: jis matęs, kaip naktį bardamiesi vienas paskui kitą iš buto išbėgo žmona ir sūnus, kuris tuoj pat sugrįžęs pasakė, kad tikriausiai užmušęs mamą. Tai patvirtino ir Gedimino pusbrolis Rolandas, kuriam po įvykio paskambinęs tetėnas Vaclovas sakęs tą patį. Šis giminaitis dar liudijo, kad ir anksčiau teta V. M. Montvilienė jam skundusis dėl neblaivaus sūnaus siautėjimų: tokiais atvejais ji šalindavusis grėsmingai nusiteikusio Gedimino ir išbėgdavusi iš buto. Kiti Gedimino pusbroliai, Gintaras ir Vytautas, teisme tikino, kad teta labai mylėjo savo sūnų Gediminą, visada jį labai saugojo, kontroliavo jo elgesį, kartais stengdavosi neišleisti iš namų. Esą galbūt dėl to namuose ir kildavę barniai. Pačiam Gediminui pusbroliai negailėjo gerų žodžių.
Vis dėlto nuslėpti buvus aršų barnį namo koridoriuje kaltinamajam nepavyko: Montvilų kaimynas Darius paliudijo, kad tą naktį jis net pabudo nuo triukšmo laiptinėje ir, išėjęs pasižiūrėti, pamatė du žmones, kurių vienas gulėjo ant žemės. Vyras tuoj pat paskambino į greitąją pagalbą. Jo teigimu, barnių tarp Montvilų būdavo ir anksčiau - kai tik į namus pareidavo Gediminas.
Anksčiau porą kartų už vagystes teistas ir "zonos" gyvenimo jau ragavęs Gediminas Montvilas pastaruoju metu buvo vertinamas teigiamai. Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs šią tragišką šeimos istoriją, nustatė, kad sūnus motiną nužudė ne tyčia, o dėl neatsargumo. Už tai G. Montvilui paskirta 3 metų laisvės atėmimo bausmė. Vietoje išsvajoto užsienio kauniečiui tenka dienas stumti "zonoje".
