Geriau būtų išsiskyrę...
Irena ZUBRICKIENĖ
Daugerdiškių kaimo (Šakių r.) gyventoja Eugenija Armina Norkūnienė (70 m.) sakydavo žinanti, kokia mirtis jos laukia. Išgerti mėgdavusi moteris buvo skundusis kaimynams ir giminaičiams, kad sutuoktinis Albinas Norkūnas (72 m.) dažnai ją muša ir mėlynėmis "išpuošia", o vieną dieną tikrai užmušiąs. Pernai birželio pradžioje galiausiai buvo užbaigtas 40 metų besitęsęs bendras bevaikių sutuoktinių gyvenimas - deja, ne skyrybomis...
Kaip nustatė Kauno apygardos teismas, lemtingąją birželio dieną Albinas Norkūnas, supykęs ant savo žmonos, kad neišverda valgyti, taip aptvatino rankomis jai galvą ir krūtinę, kad moteris nusilpo ir nebegalėjo vaikščioti. Albinas, matydamas leisgyvę žmoną, pagalbos nekvietė. Jis toliau gyveno savo gyvenimą: vaikščiodavo į kaimo parduotuvę, pirkdavosi alkoholio, gerdavo ir namuose, ir išėjęs. Šitaip praėjo savaitė.
Galiausiai E. A. Norkūnienę, be jėgų gulinčią lovoje, nekalbančią, sulipusiais kruvinais plaukais ir kruvinomis rankomis, pamatė vienas užsukęs kaimynas. Nors A. Norkūnas tikino, kad žmona susižalojo, kai girta namuose krito ant butelių krūvos, ir šmaikštavo, esą išsiblaiviusi greitai pakils iš lovos, įtarus kaimynas žinią skubiai perdavė E. A. Norkūnienės giminaičiui Benui Jakui. Šis, apsilankęs pas Norkūnus, irgi nustėro nuo vaizdo, kurį išvydo, tačiau Albinas ramino giminaitį, kad žmona tuoj atsigaus. Vienu momentu E. A. Norkūnienė tyliai pratarė Benui Jakui, kad jai visur skauda po vyro smūgių, prašė nepalikti ir dar pridūrė, kad giminaitis ją palaidotų. B. Jakas neliko abejingas sužalotai moteriai - iškvietė greitąją pagalbą.
Šakių ligoninės medikai, įvertinę situaciją, ligonę pergabeno į Kauno medicinos universiteto klinikas. Dėl sunkios galvos traumos pacientė prastai orientavosi aplinkoje, negalėjo detaliai papasakoti, kas jai atsitikę. Moteris buvo skubiai operuota, bet po poros savaičių mirė.
Medikai teigė, kad sumuštą nelaimėlę galbūt buvo galima išgelbėti, jeigu tinkama pagalba jai būtų buvusi suteikta iškart po incidento. Dienos, be gydymo praleistos namuose, pensininkei prišaukė įvairias komplikacijas, kurios baigėsi mirtimi.
A. Norkūnas, niekada neturėjęs reikalų su teisėsaugininkais, iš pradžių neneigė mušęs žmoną kumščiu per veidą ir grubiai stumdęs, tačiau tada jis nemanė, kad moteriškė numirs. Vyras buvo paliktas laisvėje. Vėliau, kai E. A. Norkūnienė mirė, Albinas pradėjo neigti ją apsmūgiavęs.
- Na, pastūmiau ją ant lovos, bet nedaužiau. Esu sudavęs ranka per užpakalį, bet galvos ir veido niekada neliečiau, - teisme tikino A. Norkūnas, pats "pasipuošęs" mėlyne veide. - Ji pati kažkur gavo. Tuokart buvo pradingusi iš namų, nežinia kur nakvojo. Mėlynės galėjusios atsirasti nuo šuns, kuris ją puldavo. Sužalojimai - nuo griuvimų koridoriuje ant butelių krūvos. Kai jai buvo blogai, aš raginau eiti pas daktarus, tačiau ji nėjo, nes netikėjo, kad jie gali padėti.
Albino parodymai apie dažnas muštynes namuose ir apie pastangas kviesti greitąją pagalbą skyrėsi nuo liudininkų parodymų. Vyras bandė paneigti esąs smurtautojas. Tačiau teismas nebuvo linkęs patikėti teisiamuoju ir paskyrė jam 8 metų laisvės atėmimo bausmę. Taip pat iš nuteistojo priteistas beveik 7000 litų ieškinys Kauno teritorinei ligonių kasai už E. A. Norkūnienės gydymą.
Savo kaltės nepripažinęs A. Norkūnas po posėdžio kaltino teismą neteisybe ir laukti, kol įsiteisės nuosprendis, į namus išvyko įpykęs. Jis tegalėjo džiaugtis savo teise dar apskųsti nuosprendį
