Rugsėjo pradžioje Sveikatos apsaugos ministerijoje vėl buvo suorganizuota Donoro diena - gražia tradicija tapusi neatlygintinos kraujo donorystės propagavimo akcija. Tarp daugiau nei kelių dešimčių žmonių, tą dieną nepagailėjusių maždaug pusės litro savo kraujo, buvo ir pats sveikatos apsaugos ministras Juozas Olekas bei ne vienas žurnalistas. Beje, Donoro diena - vienas iš neatlygintinos kraujo donorystės populiarinimo būdų. Jeigu į kraujo centrą per dieną ateitų vidutiniškai 150 donorų, kraujo bankuose kraujo nestigtų, tačiau šiuo metu per dieną sulaukiama tiktai maždaug 100 žmonių, norinčių duoti kraujo...
Donorų kraujo komponentai ir iš jų pagaminti preparatai yra reikalingi ligoniams po sunkių chirurginių operacijų, traumų, nudegimų, gimdyvėms, sužeistiems bei įvairiomis ligomis sergantiems žmonėms. Negalima tiksliai pasakyti, kiek vidutiniškai vienam ligoniui reikia kraujo - kartais užtenka vieno kraujo maišelio (apie 250 mililitrų - tai standartinė eritrocitų masės dozė), kartais neužtenka ir dvidešimt penkių... Tai priklauso nuo ligonio būklės ir situacijos, kurioje jis atsidūręs.
Neretai žmonėms kyla klausimas, ar visada paimamas tinkamas kraujas? Kadangi žinoma, jog kraujo trūksta, gali kilti įtarimas, kad kraujo centro darbuotojai ima kraują iš bet kokių asmenų. V. Kalibatas patvirtino, jog yra du kraujo donorų apžiūros ir patikrinimo etapai. Pirmiausia prieš duodamas kraujo donoras kalbasi su gydytoju. Pagal tam tikrą klausimyną rizikai įvertinti gydytojas nusprendžia, ar žmogus gali duoti kraujo. Yra nustatyta grupė kontraindikacijų, neleidžiančių žmogui duoti kraujo. Tai daroma dėl kelių motyvų. Pirmasis - norint apsaugoti patį donorą dėl to, kad kraujo davimasjam gali pakenkti, o kitas - recipiento (ligonio, kuriam reikalingas kraujas) apsauga dėl galimos rizikos. Antrasis etapas - kraujo tyrimai dėl infekcijų. Vėlgi pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą tvarką paimtas kraujas tiriamas dėl ŽIV, hepatitų B bei C ir sifilio. Esant bent minimaliam įtarimui, jeigu testas yra teigiamas, toks kraujas nenaudojamas. Kam nors gali atrodyti, jog žmogus, turintis tam tikrų įtarimų dėl infekcijų, neturėtų siūlyti savo kraujo. Tačiau Kraujo centro direktorius V. Kalibatas mano atvirkščiai. Jo nuomone, būtent toks asmuo turėtų kaip tik atvykti į Kraujo centrą ir paneigti arba patvirtinti įtarimus. Bet kokiu atveju kraujo tarnybos specialistai vadovaujasi nustatytais kriterijais.
1995 metais priėmus įstatymą dėl atlygintinos kraujo donorystės praktiškai buvo įteisinta tiktai mokama kraujo donorystė. 2003 metų pabaigoje buvo priimta Donorystės įstatymo pataisa, kuri vėl suteikė teisę duoti kraujo neatlygintinai. Todėl dabar turime dvejopą - atlygintiną (pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą tvarką už vieną donaciją - kraujo davimą - yra mokama 40 litų) ir neatlygintiną donorystę. Pastaruoju atveju žmogus piniginių išmokų negauna. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, atlygintinai kraujo duodantys donorai ir donorai-giminės iki šiol sudaro daugiau kaip 50 procentų donacijų besivystančiose šalyse, tuo tarpu išsivysčiusiose šalyse neatlygintinų donacijų skaičius siekia 98-100 procentų. Lietuvoje irgi pamažu populiarėja neatlygintina kraujo donorystė. Pavyzdžiui, 2003 metais donorai kraujo davė 81 197 kartus. Iš jų nemokamai - 7 610 kartų. O 2002 metais be atlygio donorai kraujo davė tiktai 4 524 kartus.
Tie kraujo centrų specialistai, kurie nepritarė atlygintinos kraujo donorystės įvedimui, baiminosi, kad per vieną dieną nebūtų užkirstas kelias neatlygintinai donorystei. Nuo 1995 metų užmokestis už kraują yra palaipsniui mažinamas. Iš pradžių donorai gaudavo trijų vidutinių darbo dienų užmokesčio dydžio atlygį, paskui jis mažėjo iki dviejų, vienos darbo dienos užmokesčio. Šiuo metu, kaip jau buvo minėta, atlygis sumažintas iki 40 litų. Manoma, jog netrukus bus žengti ir kiti žingsniai toliau mažinant kainą už duotą kraują. V. Kalibato nuomone, kraujas nėra prekė, kurią galima parduoti.
Vienos donacijos metu yra paimama 450 mililitrų kraujo (į kraujo maišelį) bei dar 40 mililitrų tyrimams. Vienodas kiekis imamas tiek iš vyrų, tiek iš moterų. Kraujo galima duoti ne dažniau kaip kas 60 dienų. Vyrams - ne daugiau kaip penkis, moterims - ne daugiau kaip 4 kartus per metus. Beje, kraujo galima duoti tris kartus kas 60 dienų, o paskui daryti pertrauką. Kol kas neteko girdėti, jog kraujo davimas sukeltų kokias nors ligas ar problemas. Netgi atvirkščiai - juk jau gilioje senovėje tiktai kraujo nuleidimu buvo gydomos tam tikros ligos. Nacionalinio kraujo centro direktorius patvirtino, jog ir dabar yra nemažai donorų, kurie davę kraujo jaučiasi geriau, kokių nors susirgimų jiems nenustatoma. Užsienyje atliktais klinikiniais tyrimais įrodyta, jog paprastai kraujo donorai žymiai lengviau ištveria ūmų kraujo netekimą (jiems patiems atsitikusios nelaimės atveju) bei žymiai lengvesnės būna to netekimo pasekmės. Todėl tikrai negalima kalbėti apie žalą. Organizmui reikalingas kraujo kiekis atsistato gana greitai. Pirmiausia davus kraujo pakanka atstatyti skysčių balansą ir praktiškai donoras neturės jokių problemų. Taigi tą dieną reikėtų išgerti daugiau skysčio, normaliai pavalgyti. Pirmą kartą nusprendusiesiems duoti kraujo gali kilti klausimas, ar tam reikia specialiai pasiruošti (na, pavyzdžiui, bent jau neprisigerti)? V. Kalibato teigimu, medikai iš tiesų prašo donorų neateiti girtiems (ši problema buvo iškilusi 1995 metais, kuomet daugelis "mėlynanosių" ateidavo duoti kraujo pristigę pinigų svaigalams), tačiau dabar to nėra. Kraujo centro darbuotojai siūlo gyventi įprastą gyvenimą. Savaime suprantama - ne visi žmonės gali būti donorais. Pasitaiko atvejų, kuomet kai kurie nualpsta, pasijunta blogai. Tai tiktai fiziologinė organizmo reakcija. Jeigu ji pasikartoja antrą, trečią kartą, tampa aišku, jog tokie asmenys kraujo duoti negali... Tai sąlygoja daugelis faktorių - psichologiniai dalykai taip pat.
