Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Pirmadienį 55 metų Tatjanos Žmuidinavičienės, dirbusios vienoje Kauno įmonėje buhaltere, darbo vieta buvo tuščia. Netrukus paaiškėjo, jog moteris čionai daugiau niekada nepasirodys, nes sekmadienio rytą ją mirtinai užkapojo eilinio agresijos priepuolio užvaldytas sutuoktinis. Metais vyresniam Antanui Žmuidinavičiui tą šventos dienos rytą ranka, laikanti kirvį, nesudrebėjo. Nužudęs savo žmoną ir jos bejausmį kūną palikęs krauju nutaškytame vonios kambaryje, skubiai persirengęs žiaurios egzekucijos metu vilkėtus drabužius, buto šeimininkas pabėgo iš namų. Šiek tiek daugiau nei po poros valandų, lydimas vieno iš savo brolių, jis pasidavė policijai.
Kaimynai jautė nelaimę
Pastarosiomis savaitėmis įtampa Žmuidinavičių namuose buvo pasiekusi aukščiausią ribą. Tatjanos kolegės Neringa bei Audronė sekė kiekvieną jos žingsnį ir savo bendradarbe rūpinosi kaip galėjo. Deja, apginti gyvybės joms nepavyko.
Prislėgtos žiaurios kolegės mirties moterys pasakojo, jog paskutiniąją savo gyvenimo savaitę Tatjana buvo labai išvarginta nemigos ir rietenų (ji skundėsi, jog vyras naktimis kelia triukšmą ir neleidžia išsimiegoti), ištinusi nuo sužalojimų, išmarginta mėlynėmis. Moteris jautėsi itin prastai - nors ir labai stengėsi, tačiau negalėjo susikaupti, atlikti jai pavesto darbo, sunkiai koordinavo savo judesius, atrodė labai prislėgta ir visiška bejėgė. Bendradarbės pasirūpino, kad Tatjana būtinai nueitų pas šeimos gydytoją, jai darbe ruošė valgį ir maitino lyg vaiką. Mat likus savaitei iki mirties, per konfliktą Tatjanos sutuoktinis jos vos nepasmaugė, o gerklėn buvo įgrūdęs nuotolinio valdymo pultelį. Sužalojimai trukdė moteriai normaliai maitintis. Beje, dar nežinia, kaip būtų pasibaigęs šis žiaurus išpuolis, tačiau tąsyk Tatjaną apgynė laiptinėje jos šauksmą išgirdusios kaimynės. Staigiai įsiveržusios vidun, iš agresyvaus buto šeimininko rankų plėšte išplėšė žmoną, o paskui paskambino policijai. Nukentėjėlė buvo priversta apsilankyti Žaliakalnio policijos komisariate ir parašyti pareiškimą. Dar po dienos (kai iki lemtingojo sekmadienio buvo likusios dvi paros) ji čia atėjo kartu su vyru. Pastarasis policininkų akivaizdoje atgailavo, verkė, atsiprašinėjo, žadėjo daugiau niekada prieš sutuoktinę nekelti rankos. Atrodo, jog tuo patikėjo ne tik pareigūnai, bet ir ne vieną kartą stipriai nukentėjusi Tatjana. Ji, beje, tikino, jog Antanui reikia ne policijos, o psichologų pagalbos... Nepaisant patirtų sužalojimų, moteris savo vyrui nejautė didelės neapykantos ir netgi bandė jį teisinti, sakydama, jog štai jiedu susitarė kartu nueiti pas psichologą, taigi esą galbūt viskas susitvarkys. Toks vizitas buvo numatytas pirmadienį, deja, vyras jo nelaukė...
Bendros kalbos nerado
Pirmasis signalas apie tai, jog Žmuidinavičių bute vėl gali būti pralietas kraujas, buvo išgirstas praėjusio sekmadienio rytą, apie penktą valandą. Šaukdama kaimynus Tatjana prašė ją gelbėti. Pakirdusi iš miego, pirmoji atskubėjo aukštu žemiau, tiesiai po sutuoktinių butu, gyvenanti moteris, tačiau vidun jos niekas neįsileido. Ši paskambino policijai. Atvykę pareigūnai pasikalbėjo tiktai su Tatjana. Jos sutuoktinis jau buvo spėjęs užsirakinti savo kambaryje (mat jiedu jau seniai gyveno atskiruose kambariuose). Pamatę, jog moteris sumušta, patruliai pasiryžo išlaužti skriaudėjo kambario duris, tačiau Tatjana prašė to nedaryti. Ji vėlgi tikino su vyru rasianti bendrą kalbą, susitaikysianti.
Antroji smurto prieš bejėgę moterį banga kilo maždaug po 4 valandų. Apie pusę dešimtos kaimynai vėl išgirdo Tatjanos pagalbos šauksmą, lydimą duslių smūgių, triukšmo, tačiau vidun nebuvo įleisti. Kuomet moterys eilinį kartą surinko policijos telefono numerį ir laukė atvykstant pareigūnų, laiptais žemyn nubildėjo Antanas. Jis žadėjo netrukus grįžti. Kadangi atvykę policininkai į butą nepateko, pagalbon pasikvietė ugniagesių komandą. Palypėję kopėčiomis iki antrojo aukšto, gelbėtojai vidun įlindo pro atvirą Tatjanos kambario langą. Vonioje jie aptiko nužudytos moters kūną. Tada pareigūnams jau beliko laužti duris...
Tragiškas šeimos likimas pribloškė aplinkinius. Kaimynai su nuoskauda tikino negalį nieko blogo pasakyti nei apie Antaną, nei apie jo žmoną. Beje, visiems buvo žinoma, jog vyriškis stipriai išgerdavo (dažnai pasislėpęs rūsyje), tačiau agresiją išliedavo tiktai prieš žmoną. Esą jis ne vienai kaimynei guosdavosi, jog Tatjana neištikima ir kad dėl to jis labai išgyvenąs. Kartais Antanas buvo gana atviras ir nuo kaimynių neslėpdavo net intymaus savo gyvenimo smulkmenų, prisipažindavo žmonai pirkęs gėlių, šokolado, tačiau esą iš jos nesulaukdavęs reikiamo dėmesio... Beje, jis yra įgijęs aukštąjį išsilavinimą, pastaruoju metu dirbo puse etato vienoje įmonėje. Praeityje vyriškis du kartus buvo patyręs infarktą ir tiek pat insultų, jam išoperuota tulžies pūslė - dėl viso to buvo pripažintas antrosios grupės invalidu. Šeima susilaukė vieno sūnaus, kuris jau suaugęs ir šiuo metu gyvena atskirai. Beje, iš tėvų buto jis išsikėlė prieš trejus metus, mirus kartu gyvenusiai močiutei - Tatjanos motinai. Tokio sūnaus žingsnio A. Žmuidinavičius seniai laukė, jiedu nesutarė (būtent sūnus apgindavo motiną nuo tėvo smurto). Vis dėlto vėliau sūnus nebuvo linkęs lįsti į tėvų tarpusavio santykius.
Tatjana buvo gana uždaro būdo moteris. Ji nemėgo guostis, nesiskundė sunkiu gyvenimu, nors tai gerai žinojo artimiausios kaimynės... Moterys ją dažnokai matydavo vaikščiojančią lauke su ašaromis akyse arba stovinčią prie savo buto durų ir laukiančią atvažiuojančio sūnaus, mat vyras, apimtas psichozės, iš vidaus užsirakindavo ir jos neįsileisdavo. Vyriškis paklusdavo tiktai sūnui, kuomet šis pradėdavo įnirtingai daužyti duris, o paskui užvoždavo ir jam pačiam...
Sudužusios viltys
Vis dėlto bendradarbės žinojo žymiai daugiau. Tatjana joms dažnai pasiguosdavo ir papasakodavo savo išgyvenimus. Moteris yra prisipažinusi, jog savo vyrui jau seniai (daugiau nei 10 metų) jautė neapykantą, ypač kai jis pradėjo girtauti ir ją mušti. Kadangi moteris neturėjo nei artimųjų, nei gerų draugių, vienu metu jautėsi labai vieniša, niekam nereikalinga. Šilumos ir artimo žmogaus trūkumas galbūt stumtelėjo ją į vyro, kuris jai labai patiko, glėbį. Matyt, ji puoselėjo viltis išsiskirti su Antanu ir kurti naują šeimą. Deja, draugas turėjo žmoną ir net nesirengė nutraukti santuokos. Pagaliau po sunkių svarstymų ir išgyvenimų Tatjana paliko draugą. Ji nieko neslėpė nuo sutuoktinio, nes manė, kad jiedu jau svetimi žmonės ir kad juos jungianti grandis labai silpna - tik bendras stogas ir sūnus. Antanas žinojo apie šį Tatjanos "posūkį kairėn" ir dėl to jai nuolat prikaišiojo, greičiausiai dėl to jautė nepilnavertiškumą. Kas paneigs, kad agresijos priepuolius sukeldavo ne tik alkoholis, bet ir užgauta vyriška ambicija. Tatjana savo bendradarbėms buvo prasitarusi, jog kitados vyrui į akis tiesiai išrėžusi, kad mylinti kitą, o jis jai esąs tiesiog niekas... Na, o šis prieš porą savaičių nužingsniavo pas buvusio žmonos draugo žmoną. Pastaroji, kuri taip pat greičiausiai jautė nuoskaudą, Antanui atrėžusi, jog jos vyro ir Tatjanos draugystė seniai nutrūkusi, tačiau jo žmona susiradusi kitą. Tai buvo tarsi benzino šliūkštelėjimas į ugnį. Gali būti, jog ši melaginga žinia pažadino Antano širdyje žvėrį...
Gydymui reikalingas teismo sprendimas
Kad A. Žmuidinavičius turėjo psichikos problemų, tuo neabejoja Daugelis. Beje, matyt, ir pats vyriškis jautė, jog turi psichikos problemų, dėl to yra prašęs nuvežti jį pas gydytojus. Visai neseniai Tatjana buvo iškvietusi psichiatrų brigadą, tačiau vėliau vyro pagailėjo ir tą patį vakarą, vos medikams spėjus suleisti raminamųjų, jį parsivežė namo. Moteris tada patikėjo gydytojais, jog vaistų dėka sutuoktinis bus ramus tris paras ir jiedu per tą laiką pradės tvarkyti skyrybų dokumentus. Deja, raminamųjų "pakako" tik vienai nakčiai, o kitą dieną moteris buvo žiauriai sumušta.
Dėl to tikriausiai neabejojama, jog A. Žmuidinavičiui bus atliekama psichiatrinė ekspertizė. Gali atsitikti, jog jis netgi taps nepakaltinamas. Tad kas galėjo būti kaltas dėl tokios tragedijos? KMUK Psichiatrijos klinikos vadovas Benjaminas Burba patikino, jog priverstinės gydymo priemonės žmogui gali būti taikomos tik tada, kai jis kelia grėsmę savo ar aplinkinių gyvybei arba sveikatai. Tai nusprendžia greitosios pagalbos gydytojas. Paguldžius tokį pacientą į ligoninę, medikai per tris dienas turi gauti teismo leidimą jį gydyti prievarta, jei teismas nesutinka - žmogus turi būti išleistas į namus. Kitais atvejais pajutęs negalavimą, žmogus pats arba padedamas artimųjų, bendradarbių ir kitų jo sveikata susirūpinusių žmonių, turi kreiptis į psichiatrą pagal savo gyvenamąją vietą.
Konkrečiu atveju buvo panašiai. A. Žmuidinavičius skundėsi negalavimais, apie tai kalbėjo ir jo žmona, tačiau sutuoktiniai šį žingsnį nusprendė žengti per vėlai... Daugelis pašnekovų tikino, jog jiedu turėjo seniai išsiskirti, jog žymiai daugiau iniciatyvos turėjo parodyti Tatjana, jog ji neprivalėjo būti tokia nuolanki savo vyrui, neturėjo jo gailėti, atleisti už patirtą smurtą ir t. t. Deja, moteriai pritrūko ryžto, drąsos, ją tiesiog parbloškė beribis nuolankumas...
Surašė protokolą ir namo
Įvykus panašiai tragedijai dažnai kaltinami policijos pareigūnai kaip nesugebantys sutramdyti smurtautojų bei gana atsainiai reaguojantys į šeimyninius konfliktus. Žaliakalnio policijos komisariato viršininkas Ščiajevas patikino, jog spręsdami bet kokį konfliktą, o ypač tarp sutuoktinių, pareigūnai privalo griežtai laikytis įstatymų, nepažeidinėti žmogaus teisių. Juk, nesant rimtų įtarimų, jog vykdomas (ar įvykdytas) nusikaltimas, negalima išlaužti buto durų, konfliktą sukėlusį asmenį galima išvežti tik tada, jeigu būna aišku, kad jis tikrai įvykdė administracinės ar baudžiamosios teisės pažeidimą. Beje, pareigūnas negailėjo kritikos netobuliems įstatymams, o ypač - jų leidėjams. Jis klausė, kodėl Lietuvoje negalima taikyti pažangių valstybių praktikos. Pavyzdžiui, Kanadoje iškilus šeimyninei dramai kaltininkas mažiausiai mėnesiui ar dviem izoliuojamas nuo šeimos, apgyvendinamas tam tikroje specialioje įstaigoje ir visą laiką su juo dirba gydytojai, psichologai (beje, galbūt kai kuriems praverstų ir kunigo pagalba). Per tą laiką pasiekiama žymių rezultatų, smurtautojas nurimsta, išmoksta vertinti savo elgesį, keičia gyvenimo būdą... Na, o kodėl apie tai negalvojama Lietuvoje? Juk dabar po žiauraus išpuolio smurtautojas išvežamas į policijos komisariatą, čia jam surašomas protokolas (jei girtas - kurį laiką gali praleisti laikinojo sulaikymo kameroje), o paskui paleidžiamas. Jis grįžta namo ir vėl pradeda muštis bei kerštauti...
