Irena ZUBRICKIENĖ
Padovinio kaime (Marijampolės sav.) gyvenanti Janina Jurkevičienė (69 m.) jau ketverius metus gyvena visiškoje tamsoje - ji apako po galvos operacijos. Moteris savuose namuose būna viena, lankoma artimų žmonių, bet gyvena be kasdienės priežiūros - esą nenori kam nors būti našta. Anot Janinos, kol girdi įvairių pasakojimų apie dar tragiškesnio likimo žmones ir kol draugauji su malda, kasdienybė pakeliama...
Akla - po galvos operacijos
Iki tol buvus gana sveiką ir aktyvią moterį, bene prieš ketverius metus Janiną pradėjo kamuoti nuolat didėjantys galvos skausmai. Be to, moteris pasijuto vis prasčiau matanti. Skausmus Janina bandė malšinti tabletėmis, o regėjimą stiprino specialiais akių lašeliais ir su viltimi laukė sveikatos pagerėjimo. Atrodė, kad negalia tik laikina. Tačiau sveikata tik dar sparčiau silpo.
Atlikti tyrimai parodė, kad Janinos galvoje yra auglys - anot medikų, pačioje akių nervų kilpoje. Prireikė operacijos. Nors auglys buvo nepiktybinis ir operacija pavyko, po jos atsimerkusi ligonė nebeišvydo dienos šviesos. Medikai guodė išgyvenančią Janiną, kad regėjimas dar gali sugrįžti po kelių mėnesių ar po pusmečio. Ligonė gyveno viltimi.
Tačiau regėjimas nesugrįžo nei po pusmečio, nei vėliau. Janina mokėsi gyventi prisiminimais - žinojo, kur kas namuose padėta, kaip kas jungiama, kur kas atsukama... Nerege netikėtai tapusi pensininkė tegalėjo guostis, kad po minėtos operacijos liovėsi ilgai ją varginę galvos skausmai.
Kasdienybės keliai - pagal virvutę
Po trejų metų galvos skausmai vėl sugrįžo - medikai nustatė ataugus auglį. Vėl reikėjo panašios operacijos. Pagerėjimą Janina jautė apie metus. Šiuo metu pensininkė vėl kamuojama galvos skausmų, dar labiau silpstančios sveikatos - operuoti abu klubo sąnariai, padidėjęs kraujospūdis, sunku net pasilenkti.
- Iš šios moters stiprybės ir nuotaikų turėtų pasimokyti net ir sveikieji, - žavėjosi Janina Jurkevičiene neretai ją aplankanti Padovinio kaimo felčerė Irena Surovecienė. - Nei ji skundžiasi, nei ko reikalauja - tyliai gyvena susitaikiusi su savo likimu, susidraugavusi su sunkia negalia.
Po pirmosios operacijos, kai moteris tik apako, bet dar nebuvo praradusi vilties praregėti, anot felčerės, ji nepuolė į lovą, kad visi pradėtų apie ją šokinėti, o prisipirko paršų ir ėmė juos savarankiškai auginti. Kad būtų lengviau pasiekti tvartelį, aklajai buvo nutiesta virvutė reikiamomis kryptimis, ir ji be vargo susirasdavo kelią, laikydamasi tos virvutės. Panašiai nueidavo ir į lauko tualetą. Moteris pati tvarkėsi ir kambariuose. Pačios teigimu, iš pradžių "veikė" orientacija, išsiugdyta dar matant aplinką, o vėliau išlavėjo ir kiti - lytėjimo, uoslės - pojūčiai, nuojauta.
- Negaliu nusėdėti vietoje, nes visą gyvenimą buvau dirbanti ir skubanti, - sakė daugybę metų kolūkio karvių melžėja dirbusi Janina. - Be to, ir taip daug laiko praleidžiu sėdėdama ir tylėdama - nusibosta, tad norisi ką nors daryti.
Kasdien - nelaimės grėsmė
Janinai bene labiausiai kasdien padeda jos kaimynės, draugės, netoliese gyvenantis brolis, dažnai atvažiuoja ir Marijampolėje gyvenanti vienintelė likusi duktė. Kai ligonei neramu dėl sveikatos būklės ar tiesiog ilgu žmonių, ji paskambina felčerei Irenai (Janina išmokusi ir nematydama surinkti jai reikalingiausius telefono numerius). Užsukusią matuoti kraujospūdžio medikę Janina apipila įvairiais rūpimais klausimais, pasakojasi apie savo kasdienybę, prašo ilgiau paviešėti.
- Nors Janina tikrai nepalikta vienui viena, tačiau jai labai reikia žmogaus, kuris būtų šalia kasdien, nes bet kurią dieną gali įvykti nepataisoma nelaimė, - kalbėjo Janinos kasdienybe besirūpinančios kelios padoviniškės.
Moterys pasakojo, kad ne kartą Janinos namuose galėjęs kilti gaisras, nes neregė pati apčiuopomis kasdien kuriasi krosnį. Buvę, kad Janina guli ant lovos, o kambarys paskendęs juoduose dūmuose, nes nepataikyta reikiamai uždaryti vieną ar kitą krosnies detalę. Iš šalies stebint, baugu žiūrėti ir į Janinos triūsą prie dujinės viryklės. Norėdama įsitikinti, ar teisingai atsuko norimą čiaupą, nematanti moteris artina delną prie viryklės skylių ir tikrina, ar ugnis dega tik ten, kur reikia...
- Lengvesnių patiekalų pasigaminu pati, o sudėtingesnių atveža prigaminusi dukra, - pasakojo Janina. - Ir blynų išsikepu, ir kiaušinienės, tik man vis sunkiau susigaudyti toje keptuvėje...
Išgyvenusi sūnaus netektį
Kodėl likimas jai negaili skaudžių smūgių, dabar Janina jau negalvoja - atsakymo vis tiek neras. Tokių minčių moteris labiausiai buvo kamuojama prieš keliolika metų, kai į tragišką avariją pateko jos sūnus Arūnas, po nelaimės priverstas sėstis į invalido vežimėlį. Tiesiai iš ligoninės Arūną teko parsigabenti Janinai į savo namus, nes kaip tik tuo metu subyrėjo jo turėta šeima. Motina dešimt metų globojo neįgalų sūnų.
Nors motina ir kiti artimieji nuo pat pradžių žinojo, kad sunkią traumą patyręs Arūnas niekada nevaikščios, jam šito niekas nesakė. Vilties genamas vyras labai kabinosi į gyvenimą: treniravosi, kūrė ateities planus, puoselėjo svajones, suko nedidelį savo verslą. Arūnui itin sekėsi sportuoti - stiprių rankų savininkas buvo tituluotas ne tik Marijampolės, bet ir visos Lietuvos neįgaliųjų rankų lenkimo varžybų nugalėtojas. Per šią sporto šaką marijampolietis netgi pasaulyje garsino Lietuvos vardą.
Didžiausia neįgalaus sūnaus pagalbininkė buvo jo mama. Netgi tada, kai ji apako, Arūnas vis dar jautė motinos globą ir rūpestį. Gali būti, kad žinia apie mamos negalią buvo paskutinis lašas Arūno kančios taurėje: jau sužinojęs ir apie amžiną savo negalią, vyras palūžo. Paskutiniuosius savo gyvenimo metus Arūnas praleido ligoninėje ir 2004-ųjų birželį mirė. Anot motinos, 42-ejų metų sūnaus mirties priežastis buvo išopėjusi pragula, atvėrusi pliką kaulą.
Iš šeimos teliko dukra
Sūnaus tragedija ir netektis atvėrė Janinai jau išgyventus skausmus: bemaž prieš 30 metų ji palaidojusi ir savo vyrą. Nelaimėlis mirė apsinuodijęs, kai tebuvo, kaip ir sūnus, tik perkopęs 40-metį. Našlei reikėjo vienai auginti du vaikus. Į naujas pažintis Janina sakė tuokart nepuolusi, nes pati sau sukūrusi taisyklę: pirmiausia reikia pastatyti ant kojų vaikus. Be to, ji apskritai kitaip galvojusi, negu dabar: santuoka, pagarba sutuoktiniui - šventas reikalas, o skyrybos ir išdavystės - nuodėmė.
Janina gyvena giliai tikėdama į Dievą. Maldos - tai jos kasdienybės dalis ir stiprybės šaltinis. Net ir jai tekusią skaudžią neregės dalią Janina vadina Dievo siųstu likimu, kuris esą "turi būti pakeliamas, jei taip skirta". Melsdamasi Janina prašo ramybės sau, dukteriai, jos šeimai, visiems artimiesiems, kasdien prisimena ir šeimos mirusiuosius.
Dabar iš kadaise buvusios laimingos Janinos šeimos jai telikusi duktė Reda (38 m.). Neregė nesiskundžia, kad duktė gyvena ne kartu su ja - esą gerai ir tai, kad dažnai aplanko, rūpinasi. Užtat Janinos likimui neabejingos jos neoficialios globėjos vis dažniau ir garsiau kaime pakalba, kad tamsi motinos kasdienybė prašviesėtų, jeigu Reda rastų galimybę gyventi kartu su motina.
- Betgi aš nesu pati sunkiausiai gyvenanti kaimo moteriškė, - kratėsi nenuslepiamos užuojautos Janina. - Pasiklausau per televizijos laidas, kokių kančių kamuojami kiti žmonės, kokius kryžius jiems tenka nešti, tai tik pasiguodžiu, kad aš dar galiu pati krutėti. Anksčiau atrodė, kad atimta akių šviesa - tai jau pasaulio pabaiga, o dabar žinau, kad ir kasdienybė tamsoje - prisijaukinama bėda.
Moteris džiugiai užsiminė, kad jai juk dar likę sapnai, kuriuose ji mato savo brangiausių žmonių veidus, neišdilusius iš atminties, gyvena šviesiausiomis nuotaikomis, gražiausiais prisiminimais...
Laimos GRIGAITYTĖS nuotr.:
- Visiškai apakusi Janina turi daugiau stiprybės nei kiti sveikieji
2006 03 03
