Sigitas Stasaitis
Moterys nedažnai nužudo savo vyrus, bet kad per vieną dieną skirtinguose Lietuvos rajonuose iškart du vyrai kristų nuo moteriškoje rankoje laikomo peilio - to dar nebūdavo. Moterys savo vyrus papjovė Pakruojo rajone ir netoli Kelmės esančiuose Lioliuose. Skiriasi tik dūrio vieta - vienas stipriosios lyties atstovas krito gavęs peiliu į širdį, antras nukraujavo žmonai perdūrus koją. Nėra ką kitą kaltinti, nebent 13-ąją mėnesio dieną bei mėnulio pilnatį.
Kelionės po kaimus
Pirmoji sutuoktinio žmogžudystė įvykdyta Butniūnuose. Pusiaudienį, apie 13 valandą, Pakruojo greitosios pagalbos medikams paskambinusi 31 metų E. Visockienė paprašė greičiau atvažiuoti - ji peiliu sunkiai sužeidusi savo vyrą, žaizdą kojoje smarkiai kraujuojanti.
Nuskubėję į nuošalų kaimą medikai rado 33 metų amžiaus A. Visocką jau mirusį. Apžiūrėję kūną medikai rado vienintelę žaizdą kairėje šlaunyje. Tačiau peilis buvo kliudęs svarbią arteriją, ir sužeistasis nukraujavo.
Pradėję tyrimą kriminalistai išsiaiškino, jog sutuoktiniai - ne vietiniai. Anksčiau jie gyveno Pušalote (Pasvalio raj.), kur vertėsi atsitiktiniais uždarbiais. Šį rudenį pora į laikraštį įdėjo skelbimą, jog jauna darbšti moteris su dviem vaikais ieško darbo žemės ūkyje, gali gyventi sodyboje ir ją prižiūrėti.
Perskaičiusi skelbimą, jame nurodytu telefonu paskambino Budriūnų ūkininkė E.Trasauskienė. Kai Visockai su vaikais atvyko į Butniūnus, ūkininkė jiems leido apsistoti tuščiame mūrinuke, stovinčiame ūkininkės sodybos kaimynystėje. Pamačiusi, kad naujakuriai gyvena vargingai, E. Trasauskienė paskolino dujinę viryklę su balionu dujų, davė mėsos, daržovių.
Tačiau darbdavė netrukus pastebėjo, jog skelbime pranešimas apie darbštumą tebuvo reklama. Dieną neskubėdami padirbėję, sutuoktiniai kone visus vakarus leisdavo gurkšnodami svaigalus. Beveik visas poros uždarbis buvo leidžiamas velnio skystimui ir rūkalams, o maistui ir vaikiams nelabai kas likdavo. Atvykėliai labai greitai išsiaiškino, kur aplinkinėse sodybose ir net gretimuose kaimuose nelegaliai prekiaujama namine degtine bei alumi, kurį ypač mėgo. Išgėrę jie paprastai pradėdavo pyktis ir muštis. Peštynes kartais pradėdavo vyras, kartais - žmona.
Visockams Butniūnuose kažkodėl nepatiko, jie jau ruošėsi netrukus kraustytis kažkur kitur, tam reikalui net buvo pasiskolinę pinigų. Po tragedijos išaiškėjo, kad pora niekur neužsibūdavo ilgesnį laiką, nuolat kraustėsi iš kaimo į kaimą, niekaip nerasdami tos laimingos vietos, kur nereiktų dirbti, o būtų sočiai alaus ir degtinės.
Pasak E. Visockienės, mirtinas konfliktas įvyko taip pat geriant stiprųjį alų. Nors "bambalis" buvo dar tik įpusėjęs, vyras žmonos pareikalavo duoti pinigų dar vienam buteliui. Žmona užsispyrė neduosianti kraustymuisi skolintų litų, kilo peštybės. Jei žudikė sako tiesą, ji peilio griebėsi gindamasi, kai vyras ant jos šoko su kumščiais. E. Visockienė tikina norėjusi vyrą ne nudurti, o tik pagąsdinti.
Šiuo metu žudikė sulaikyta. Sulaikant nustatyta, kad ji gerokai apspangusi, alkotesteris parodė 2,07 promilės girtumą. Suimtosios vaikus išsivežė jų tėvas - buvęs E. Visockienės vyras. Trečias kartas nemelavo
Prie pat Kelmės esančiuose Lioliuose Irena Lapinskienė savo vyrą Antaną papjovė apie 17 valandą. Namie tuo metu buvo jiedviejų suaugęs sūnus, kuris žmogžudystės nematė, nes buvo išėjęs parūkyti. Atvykę greitosios pagalbos medikai nustatė, kad 57 metų A. Lapinskas mirė peiliu perdūrus širdį. Tai buvo nebe pirmas kartas, kai ši moteris žalojo sutuoktinį.
Būdami jauni, Lapinskai dirbo kolūkyje. Jis - vairuotoju, ji - laukuose bei fermose. Pora pasistatė gražų mūrinį namą, kurį prieš kelerius metus užleido I. Lapinskienės dukrai, o patys atsikraustė į medinį namuką Lioliuose.
Kolūkiui subyrėjus, Antanas dirbo privačiai, skardininku, o Irena eidavo ūkininkams į talkas. Prieš porą savaičių I. Lapinskienė gavo viešųjų darbų - triūsdavo čia pat, Lioliuose. Kartu gyveno jau suaugęs sutuoktinių sūnus, kuris uždarbiauja Švedijoje. Neseniai jaunas vyras grįžo namo pas tėvus.
Lapinskai buvo padorūs ir gerbiami žmonės. Ir gėrė ne daugiau nei kiti, tik nuo degtinės tapdavo pikti. Neblaivus Antanas mėgo kabinėtis, provokuodavo žmoną konfliktui. Ši įsiplieskusi atsakydavo tuo pačiu.
Prieš kelerius metus I. Lapinskienė mėgino kartis. Ištraukta iš kilpos metus laiko negėrė, tada pora gyveno taikiai bei ramiai. Tačiau vos Irena prisiminė taurelę, prasidėjo naujos problemos. Pasak lioliškių, šeimyninių kivirčų metu kliūdavo tai vienam, tai kitam. Kiek anksčiau I. Lapinskienė žirklėmis taip dūrė Antanui į ranką, kad jis buvo operuotas ligoninėje. Irena tikina, kad prieš paskutinįjį konfliktą Antanas ją sumušė kastuvu - ir šiandien nugara mėlyna.
Lapkričio 7-ąją Irenai sukako 50 metų. Jubiliejus buvo švenčiamas dar savaitę, iki lapkričio 13-osios, kai įvyko tragedija. Išsimiegojusi I. Lapinskienė eidavo į viešuosius darbus, o vakare sėsdavo prie stalo. Paskutinę dieną moteris tik prašė lengvesnės užduoties - esą skaudėjo koją.
"Na ir kas, sėdėsiu, - pareigūnams pareiškė sulaikoma liežuvį vos apverčianti I. Lapinskienė.
Išsiblaiviusios moteriškės entuziazmas vykti į moterų koloniją kokiems 9 metams - tiek Lietuvoje vidutiniškai skiriama kalėti už sutuoktinio nužudymą - išblėso.
S. Stasaičio nuotr.
(Lapinsku) Sutuoktiniai Antanas ir Irena ne pirma namie kartą kėlė kruvinus girtus vaidus, pasibaigusius tragedija.
