Remigijaus RAINIO ir Rolando ŠMIGELSKIO fotoreportažas
Nuo pakutinio didžiojo Švėkšnos (Šilutės rajonas) gaisro jau prabėgo pusantrų metų. Raudonojo gaidžio siautėjimą kone pačiame miestelio centre praėjusių metų gegužės 10 dieną žymi tik taip ir nebeužstatyta dykvietė, kurios pakraštyje stypso atsivėrę vienos iš centrinių gatvių tikrai nepuošiantys bebaigią suirti ūkiniai pastatai. Per šį gaisrą ugnis nuniokojo 5 gyvenamuosius namus ir tiek pat ūkinių pastatų, be pastogės liko 25 čia gyvenę žmonės. Skaudžiausia, jog neišvengta žmonių aukų - žuvo namuose miegojusi Zuzana Dobrovolskienė (61 m.), o 5 žmonės susižeidė gesindami gaisrą.
Padegėliai buvo kuklūs
Kai jau atrodė, kad kaip ir daugelyje šalies seniūnijų, padegėliai bus suerzinti vos kelių tūkstantėlių litų pašalpomis ir pagraudenti dėl savanoriškai neapdrausto turto, švėkšniškiams pagalba atėjo iš visos šalies. Pasibaigus "Raudonojo kryžiaus" draugijos ir LNK televizijos organizuotoms aukų rinkimo akcijoms, specialiame fonde buvo net 838 416 litų, iš kurių 100 200 litų skyrė šalies Vyriausybė, 5000 litų paaukojo prezidentas Valdas Adamkus. Didžiausią fondo dalį sudarė geros valios šalies piliečių paaukotos lėšos. Vien per pirmąją savaitę po gaisro į Švėkšnos seniūniją vietos žmonės sunešė apie 15 000 litų, iš kurių po 1000 litų nedelsiant buvo išmokėta visiems netekusiems namų ir po 500 litų - daiktus praradusiems žmonėms.
Miestelio seniūnas Alfonsas Šeputis neabejojo, jog geriausiai nukentėjusiųjų poreikius žino patys padegėliai, todėl į 11 narių paramos skirstymo komisiją buvo įtraukti 8 padegėliai ar jų įgalioti asmenys ir tik 3 valdžios atstovai - Šilutės rajono savivaldybės juristas bei 2 Švėkšnos seniūnijos darbuotojai. Pastarajai trijulei teko tik patariamasis stebėtojų vaidmuo. Tačiau ir nukentėjėliai buvo perdėm kuklūs - 5 nukentėjusių sodybų šeimininkai pradžioje savo nuostolius įvertino bendra 300 000 litų suma, nors dabartinėmis kainomis už tiek sunku pasistatyti net vieną sodybą. Skirstant fondo lėšas, sukauptieji šimtai tūkstančių litų tirpte tirpo ir rezerve buvo palikta vos 19 000 litų, iš kurių sušelpti nukentėjusieji jau vėliau kilusiuose dviejuose gaisruose.
Net 22 000 litų buvo išmokėta netiesiogiai nukentėjusiems nuo gaisro - tiems, kurių pastatai jau buvo pradėję rūkti, buvo sulieti į kiemą išnešti baldai, ar padaryta kitokių su gaisro gesinimu susijusių nuostolių.
Kiekvienas komisijos paskirtas litas ir net centas kruopščiai užfiksuoti buhalteriniuose dokumentuose, kurie seniūnijoje saugomi įspūdingai storoje byloje. Pačiame bylos viršuje įsegtas dokumentas turėtų būti perspėjimas visiems neatsargiai su ugnimi besielgiantiems švėkšniškiams, nes sušelpus nukentėjėlius neseniai vėl kilusiame gaisre, rezerviniame fonde teliko tik 13 833 litai bei 27 centai...
Kaip kas moka, taip tas šoka
Bene geriausiai gautus pinigus išnaudojo Leono ir Elenos Kinčių šeima, kuri iš visų padegėlių turėjo bene labiausiai išpuoselėtą sodybą. Prieš trisdešimt metų į Švėkšną atsikėlęs Bronius visą namą pats buvo puikiai suremontavęs, kambarius iškalęs lentelėmis, iš šulinio atsivedęs vandentiekį. Kai raudonasis gaidys kone visą sukauptą gerą tiesiog akyse pavertė pelenais, B. Kinčius su atskirai gyvenančiais sūnumis buvo pasiryžęs sodybą atkurti toje pačioje vietoje, tik paaiškėjo, kad jo sklypas neįteisintas, tad naujoms statyboms iškilo biurokratinės kliūtys. Tačiau likimas lėmė, jog tą pačią naktį, kai miestelyje siautė gaisras, mirė toje pačioje gatvėje tolėliau gyvenęs švėkšniškis. Taurelės nevengęs sodybos šeimininkas savo aptriušusias valdas buvo pavertęs kone landyne, tad paveldėtojai patys ten įskurti nenorėjo, o pardavė Broniui Kinčiui. Darbo nebijantis pensininkas kibo į darbus padedamas ne tik sūnų, bet ir anūkų, tad per neįtikėtinai trumpą laiką buvusio laužyno vietoje iškilo dailus namelis su ūkiniais pastatais ir tvarkingu kiemu. Naujais baldais apstatytoje svetainėje Bronius ir Elena mielai sutinka kiekvieną pas juos užsukusį svečią.
Kito iki pamatų supleškėjusio namo savininkė Vilma Valaitienė ir iki gaisro gyveno pas uošvius kaime, todėl gavusi kompensaciją jokių naujų pastatų nepirko ir statybų Švėkšnoje neplanuoja.
Gediminas Kandrotavičius vis dar tvarkosi savo žemės sklypų dokumentus, o vietoj sudegusio namo nuomuojasi butą. Pasikalbėti apie ateities planus su G. Kandrotavičiumi nepavyko, nes nuolat užsienyje dirbantis vyriškis ir dabar išvykęs į kažkurią Skandinavijos šalį.
Aldona Liulienė savo būstą susiremontavo, naujai uždengė stogą ir sudėjo langus, o Stasė Žasytienė vietoj sudegusio ūkinio pastato pasistatė naują.
Tinkamo būsto vis dar neranda Janina Šarkienė, kuriai miestelyje siūlomi pirkti butai atrodo per brangūs. Moteris su šeima vis dar tenkinasi nuomininkų dalia. Jos likimo draugai Bronius ir Rūta Meiliai ilgai nedelsė ir dviejų kambarių butą nusipirko buvusiame Švėkšnos dvaro kumetyno pastate. Nors, didmiesčio gyventojo akimis, tai anaiptol nėra patys moderniausi ir patogiausi antrąjai gyvenimo pusei nugyventi skirti apartamentai, tačiau už likusius pinigus ši šeima įsigyjo naujus baldus. Kad po operacijos vis dar tebesirguliuojančiai žmonai nereikėtų bėgioti į kieme esančią tupyklą, Bronius pats įsivedė į savo butą vandentiekį ir įsirengė tualetą.
Atrodo, jog gautų pinigų investuoti į būstą Švėkšnoje neketina ir dar vienos sudegusios valdos savininkė Stasė Viršilienė, kuri ir iki gaisro gyveno Šilutėje. Tame nelemtame gegužės gaisre žuvo Švėkšnoje neįgalų žmogų globojusi S. Viršilienės giminaitė.
Suodinas Florijonas ir gerumo balandžiai
Po didžiojo gaisro kai kurių permainų pajuto ir Švėkšnos ugniagesių komanda. Iki tol budėjo tik po vieną ugniagesį, o kai rajono vadovai skyrė naujų etatų, dabar kiekvienoje pamainoje budi jau po du vyrus. Švėkšnos ugniagesiai gelbėtojai buvo pamalonintinti ir didesniais atlyginimais, bet, kaip "Akistatai" sakė patys, jų džiaugsmas tęsėsi neilgai. Tik vieną mėnesį prie tūkstančio litų priartėjusi alga vis mažėjo ir mažėjo, kol beveik sugrįžo į senąsias, iki padidinimo buvusias ribas. Švėkšniškiams pažadėtas ir talpesnę cisterną turintis priešgaisrinis automobilis, tačiau komandos senbuviai svarsto ar verta keisti dabar turimą 1991 metų rusų gamybos cisterną į ir dar senesnę, 1987 mentais pagamintą "sovietinę relikviją". Juo labiau kad dabar turimą GAZ-53 siūloma išardyti atsarginėms dalims.
Kita švėkšniškiams gaisrininkams aktuali problema - vanduo, mat miestelio vandentiekis pasibaigia iki jų būstinės likus vos puskilometriui. Cisterną gaisrams gesinti ugniagesiai užpildo pavažiavę iki miestelio, o geriamą vandenį į budėjimą kiekvienas atsineša iš namų. Jeigu grįžusiai iš gaisro pamainai prireikia nusiprausti, tai atsinešto penkialitrinio "bambalio" užtenka tik suodinoms akims ir žandams prasitrinti. Net ir menkiausią degantį sandėliuką užgesinę komandos nariai į bazę dažniausiai sugrįžta labiau panašūs į kaminkrėčius, nei į ugniagesius, o iki budėjimo pabaigos neretai dar būna likusi ne viena valanda. Tenka gelbėtis vandenį prausimuisi semiantis iš šalia gaisrinės esančios kūdros, nors jis neatitinka jokių sanitarinių normų, o žiemą ir ta kūdra užšala iki paties dugno.
Vyrai juokauja, kad jų buities problemas pamiršo ne tik tiesioginiai viršininkai, bet ir pats ugniagesių globėjas šventasis Florijonas, kurio garbei Švėkšnoje dar 1912 metais pastatytas paminklas.
Ugniagesių patrono globos šis miestelis pasigedo jau nuo XVIII amžiaus, nes siaubingai jį nusiaubę gaisrai kilo 1732, 1817, 1856, 1861, 1891, 1925 metais ir pernai. Per 1925 metų gaisrą sudegė 139 gyvenamieji namai ir 156 ūkiniai pastatai, buvo nemažai žuvusių ar apdegusių žmonių. Tuomet Švėkšna gana greitai buvo atstatyta Amerikoje gyvenusių buvusių švėkšniškių dėka.
Po pernykščio gaisro padegėliams pagalbos ranką ištiesė daugybė žmonių iš visos Lietuvos, tad seniūno A. Šepučio sumanytas trijų balandžių paminklas - fontanėlis, iškilęs centrinėje miestelio aikštėje, tarsi simbolizuoja vietos gyventojų padėką visiems geriems visų kartų žmonėms.
