Į geresnę sveikatą - per Prancūziją
Irena ZUBRICKIENĖ
Baltrušių kaime ir visoje Barzdų seniūnijoje (Šakių r.) žmonės gerai žino apie mažąjį Antanuką Valkauską (9 m.), nes ne vienas yra prisidėjęs prie berniuko žingsnių į ateitį. Mat vaikas, nors nėra lovos ligonis, nuo gimimo turi labai rimtų sveikatos problemų, kurios šiandien sprendžiamos net Prancūzijoje. Anksčiau manydavusi, kad skurdžiai gyvenančios šeimos vaikams gydymas užsienyje yra neprieinamas, Antanuko mama Regina Didžiūnienė dabar švyti: gerų žmonių dėmesys ir pagalba pašalina turbūt visas kliūtis į sėkmę.
Vienintelis, matęs Eifelio bokštą
Neseniai Antanukas su mama sugrįžo iš Prancūzijos, kur Paryžiaus ligoninėje berniukui buvo atlikta galvos operacija. Įgimtą smegenų kraujagyslių patologiją - arterioveninę malformaciją - turintis ligoniukas iškentė jau antrą tokią operaciją. Kaip medikai pasakytų paprasčiau, reikėjo "atpainioti" itin susiraizgiusias galvos kraujagysles. Toks kraujagyslių rezginys keltų grėsmę žmogaus gyvybei. Lietuvoje tokia operacija neatliekama.
Į Paryžių Antanukas su mama vyko jau antrą kartą - pirmą kartą minėta operacija buvo atlikta pernykštį balandį. Anot Reginos, jai, kaimo moteriai, 7 vaikų mamai (4 iš jų - mažamečiai), jau senokai jais besirūpinančiai vienai, vien kelionė į užsienį buvo bauginantis jos gyvenimo faktas. Nesuprantama kalba, nepažįstami žmonės, svetimos gatvės, nežinoma tvarka... Kartu - baimė dėl Antanuko gyvybės, nes medikai Lietuvoje buvo pasakę, jog galvos operacija - būtinybė renkantis tarp mirties ir gyvybės, o skrydis lėktuvu - irgi rizika tokiam ligoniukui.
- Pirmą kartą buvo baisiau, antrą - jau smagiau, - kalbėjo Regina. - Dabar jau žinojau, kad mus tikrai pasitiks lietuviai, kad turėsime ir vertėją, ir net gidą. Ramiau jaučiausi ir pačioje ligoninėje, nors operacija vyko net 8 valandas ir man labai rūpėjo. Pamenu, pirmąjį kartą toks ilgas laikas man labai kėlė nerimą ir blogas mintis - nežinia ir laukimas tiesiog gniuždė.
Antroji operacija, kaip teigė medikai, buvo sėkmingesnė, ir Antanukas prabudęs jautėsi geriau: nepatyrė komos (kaip pirmąjį kartą), pasiprašė į tualetą, o netrukus užsigeidė bulvių traškučių ir tuo labai nustebino prancūzų medikus. Jau kitą dieną ligoniukas buvo perkeltas iš intensyviosios slaugos palatos į paprastą.
Šįkart lankantis Paryžiuje, Reginai ir Antanukui buvo ir šiek tiek laiko pasižvalgyti po garsiąją Prancūzijos sostinę. Antanukui įspūdį padarė esą kitokie namai, didžiulis aerouostas, o labiausiai sužavėjo tik vadovėliuose matytas Eifelio bokštas. Dabar Antanukas yra vienintelis savo mokykloje, lankęsis šios įžymybės papėdėje.
Ligos lydi nuo pat gimimo
Antanukas gimė turėdamas širdies ydą. (Tokio pat likimo jo vyriausioji sesutė mirė vos vienuoliktąją savo gyvenimo dieną, o kiti šeši Reginos vaikai lyg ir sveiki.) Trejų metukų vaikas buvo operuotas. Motina tikėjosi sėkmės visam laikui. Tačiau vėliau Antanukui prasidėjo dideli galvos skausmai, vargindavo dažnas pykinimas. Vietos medikai ilgokai nenustatė skausmų kilmės ir priežasties. Pajamų trūkumas ir skurdas stabdė daugiavaikės Reginos mintis pačiai ieškotis Kauno ar Vilniaus medikų pagalbos. Antanukas taip ir augo, kentėdamas skausmus, dažnai skųsdamasis dėl jų, o kai šie tapdavo nebepakeliami, tepaprašydavo tabletės.
Šešerių metukų sulaukusiam vaikui "prilipo" nauja sunki liga - virusinis meningitas, dėl kurio jis atsidūrė vienoje Kauno ligoninėje. Gydymas buvo sėkmingas, o po jo berniukas metus dar privalėjo būti stebimas. Taip Antanukui atsivėrė kelias pas aukštos kvalifikacijos medicinos specialistus. Kadangi ir po meningito vaikui nesiliovė kankinantys galvos skausmai, Kauno medicinos universiteto klinikose buvo atlikta daugybė tyrimų ir nustatyta diagnozė - hidrocefalija, arba vandenligė, bei pakitusi galvos smegenų kraujo apytaka. Medikai Reginos nenudžiugino: būtina operacija, tačiau Lietuvoje tokios operacijos dar neatliekamos...
Antanuką tyręs Kauno klinikų gydytojas Algirdas Danelius pasakė, jog tėra vienintelė išeitis - prancūzų klinika ir jos daktarai. Mat be operacijos Antanuko ateitis miglota: prasidėjus brendimui, padėtis gali dar labiau komplikuotis, galvos skausmus, pykinimus gali keisti besikartojantys insultai, tad, nieko nedarant, vaikui geriausiu atveju likę vos 5 metai gyventi...
Viena būtų palūžusi
Kaip pasiekti Prancūziją, kai piniginėje - vėjai, o namuose - krūva vaikų? Reginai buvo be galo apmaudu, kad jos nepavydėtina kasdienybė gali nulemti sūnelio likimą. Moteris tegalėjo tyliai kankintis ir ieškoti atsakymo, kodėl jos gyvenime tiek daug juodulių: pirmagimės liga ir mirtis, net dukart nenusisekęs šeimyninis gyvenimas, vargas, skurdas, vienatvė, nuolatiniai išgyvenimai... Vienintelis stipriai į gyvenimą besikabinančios doros moters ramstis ir paguoda - dar vaikštanti ir buityje padedanti garbaus amžiaus mama.
Daugiavaikė šeima gyvena vien iš pašalpų, tad kartais negali sau leisti net labai reikalingų dalykų. Apie pramogas šiuose namuose galima tik pasvajoti. Štai apsilankymo proga vaikams atvežtas nedidelis šakotis Reginos mintimis iš karto buvo "pasiųstas" į nuošalesnę vietą, kad vaikams esą būtų paduotas tik po kelių savaičių, kai bus švenčiamas Antanuko 10-asis gimtadienis...
Taigi suprantama, kad Antanuko sveikatos problemos tik dar labiau komplikavo sunkią šeimos padėtį. Regina pripažįsta, kad viena pati šioje kovoje dėl sūnaus gyvybės ji buvo bejėgė. Kreipusis į Šakių rajono invalidų draugiją ir į vietos spaudą, motinos pagalbos šauksmas buvo išgirstas. Pačios žodžiais, ji patyrė, kas yra tikrasis gerumas, nes žmonės vieni po kitų siūlė savo paramą.
- Jeigu ne svetimų žmonių dėmesys, gerumas ir konkreti pagalba, šiandien apie Antanuką turbūt jau nekalbėtume, - sakė Regina. - Tik visų geradarių dėka jau dukart buvome Paryžiuje. Dabar aš jau galėčiau paprotinti tokio pat likimo ištiktą mamą, ką daryti, kur ieškoti pagalbos, kai viltis, rodos, nepasiekiama.
Bene pirmiausia į Antanuko bėdas dėmesį atkreipė Barzdų kaimo bendruomenės pirmininkė Ilona Leleivienė. Jos sutelktos bendruomenės aktyviausios moterys pasklido po seniūniją rinkti paramos (žmonės dosniai aukojo), kreipėsi ir į Šakių rajono savivaldybę. Pati R. Didžiūnienė kreipėsi į Seimo narį Joną Ramoną ir į Sveikatos apsaugos ministeriją. Visų buvo vienas rūpestis - operacijos ir gydymo užsienyje finansavimas. Ilona Leleivienė internete susirado Prancūzijos lietuvių bendruomenės koordinates ir parašė laišką apie R. Didžiūnienės ir Antanuko bėdą, taip pat susisiekė ir su Lietuvos ambasada Prancūzijoje. Čia barzdiškių prašymas irgi buvo išgirstas - į kovą dėl Antanuko likimo įsijungė daugybė žmonių: vieni pirko bilietus skrydžiui, kiti vežė į aerouostą, treti kaupė maisto atsargas, pasirūpino drabužiais. Užsienyje Reginos ir Antanuko globą perėmė Prancūzijos lietuvių bendruomenės nariai. Jie rūpinosi atvykėlių buitimi ir nuotaikomis - keisdamiesi savanoriai po pusę paros būdavo kartu ligoninėje, vertėjavo, padėjo, palaikė...
- Esu visiems labai dėkinga: pradedant medikais, nukreipusiais teisinga linkme, ir baigiant visais rėmėjais gimtinėje ir užsienyje - ir už paguodos žodžius, ir už tvirtybės bei sėkmės linkėjimus, ir ypač - už pinigus, - rikiavo geradarius Regina. - Nerandu žodžių pasakyti taip, kad visi jie išgirstų mano širdies balsą. Gerų žmonių dėka mano Antanukas vaikšto, lanko mokyklą, žaidžia, juokiasi, kalba...
Tikslas - nesustoti pusiaukelėje
Dvi kelionės į Paryžių ir dvi galvos operacijos - dar ne pabaiga Antanuko kelyje į sveikesnę kasdienybę, į pergalę kovoje su galvos skausmais. Birželį planuojama trečioji tokia pati operacija. Tik po jos paaiškės, ar dar reikės ir ketvirtosios, apie kurią jau užsiminė prancūzų medikai. Po to - radioterapijos kursas kitoje užsienio šalyje (švitinimas, gydymas spinduliais). Svarbiausia, anot Reginos, kad sūnelio sveikata išties gerėja: retesni galvos skausmai, kurie anksčiau kankindavo kone kartą per savaitę, geresnė nuotaika, didesnė energija.
- Po pirmosios operacijos Antanukas, sugrįžęs į namus, nepažinojo nei savo brolių, nei seserų, nei aplankyti atskubėjusios mokytojos, neatpažino savo kambario ir savo lovos, bijojo praustis, nemokėjo valgyti šaukštu ir labai daug miegojo, o po antrosios viso šito jau nebuvo, - operacijų naudą įžvelgia Regina. - Aš labai pasitikiu medikais: jeigu jie sako, kad reikia ir kad bus gerai, tai aš jų ir klausau. Jeigu nepasitikėčiau, nebūčiau net pradėjusi tų tolimų žygių. Laimė, kad yra daug mūsų likimui neabejingų žmonių, tik kiek neramu, ar jie norės ir galės padėti ir kitą kartą. Tvirtai sakau: pusiaukelė į Antanuko sveikatą įveikta sėkmingai - mano viltis nemiršta ir dėl likusio kelio. Gyvenu medikų išvada, kad sūnelio liga yra labai sunki ir ilgai gydoma, bet ji išoperuojama, nors operacijos labai sudėtingos.
Apie Antanuko ilgą bei neįprastą kovą su liga žino ir jo bendramoksliai, dabar vėl lakstantys kartu su juo ir krečiantys vaikiškas eibes. Anot antraklasių mokytojos Vlados Klimaitienės, mažiesiems buvo ne tik vaikiškai smalsu, kur ir ko labai toli išvykęs Antanukas, bet ir nuoširdžiai rūpėjo, kaip jam ten sekasi. Žinių apie brolį klasėje perduodavo jo sesutė. Mažametė, kol mama buvo išvykusi su Antanuku, gyveno savo mokytojos šeimoje, kad Reginos senutei motinai namuose būtų kuo mažiau rūpesčių. Tokią pagalbą Regina irgi labai vertina.
Ar dėl lėšų tolimoms kelionėms ir pragyvenimui užsienyje (paties gydymo išlaidas apmoka Ligonių kasos) nenutrūks Antanuko ir jo mamos pradėtas sunkus kelias, bene labiausiai priklauso nuo gerų žmonių valios. Regina Didžiūnienė svajoja: Barzdų bendruomenės kaimo pirmininkė Ilona, Barzdų seniūnas Remigijus Naujokaitis, Šakių rajono meras Juozas Bertašius, ištiesę svarios pagalbos ranką, neleis, kad ryžtas sustingtų pusiaukelėje. Ir tikrai: kai laikomas gerumo egzaminas, abejingų neturėtų likti.
Laimos GRIGAITYTĖS nuotr.:
- Antanukas iš Paryžiaus sugrįžo papilnėjęs ir nuotaikingesnis
- Regina Didžiūnienė, glausdama sūnų, sakė: "Neatlieku jokio žygdarbio - taip elgtųsi kiekviena motina."
