KAI NORISI ANT PETIES IŠSIVERKTI...
Sandra Putrūnaitė
Šiandien daug kalbama apie vėžinių ligų profilaktiką. Tačiau sergantys ar jau ligą įveikę pacientai išlieka labiausiai pažeidžiama visuomenės dalimi. Po švitinimo, chemoterapijos, sudėtingų operacijų jie lieka be reikiamos pagalbos ir paramos, neretai ir be papildomos specialios priežiūros. Tokius žmones labai svarbu nuraminti, paguosti, leisti išsiverkti, išsikalbėti, o svarbiausia - viską išaiškinti apie jų ligą. Psichologinė parama ir palaikymas - to labiausiai trūksta žmonėms, sergantiems vėžiu. Apie onkologinių ligonių problemas sutiko papsakoti Kauno medicinos universiteto klinikų gydytoja hematologė Virginija Baltrėnienė.
- Su kokiomis psichologinėmis problemomis susiduria žmonės, sergantys vėžiu?
- Dažniausiai tai vienatvė, izoliacija, bendravimo su artimaisiais sunkumai, nerimas dėl ateities, baimė, ar liga nepasunkės, kaip pavyks operacija, miego ir valgymo sutrikimai, kartais pereinantys į apatiją. Gydant onkologines ligas koncentruojamasi į kūną, tačiau tokia liga paveikia ir sielą.
- Kaip pacientams pavyksta psichologiškai susigyventi su ką tik išgirsta negailestinga diagnoze?
- Moksliniai tyrimai sako, jog nemaža ligonių, sužinojusių savo diagnozę, sugeba mobilizuoti savo vidinius resursus, nepalūžti, net jei liga nepagydoma. Tačiau atskirai galima kalbėti apie paciento šeimos narius, kuriems labai sunku susitaikyti su bloga žinia. Paramos reikia ir artimiesiems, kurie su ligoniu išgyvena visas jo reakcijas, kartais netgi labiau už ligonį. Psichologinių sunkumų patiria apie 40 procentų onkologinių ligonių. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad yra be galo svarbu pačiam ligoniui išaiškinti apie jo ligą, taip pat būtina pasitikėti savo gydytoju, kuris gydo.
- O ar Lietuvoje tokiems ligoniams yra galimybė pasinaudoti psichologų teikiamomis konsultacijomis?
- Pripažįstama, kad labiausiai trūksta psichologinės paramos. O ji šiuo metu sunkiai prieinama. Pavyzdžiui, Santariškių klinikų Hematologijos centre dirba pora psichologų, o Vilniaus universiteto Onkologijos institute yra tik du psichoterapeutai, kurie visų ligonių tikrai negali aptarnauti, ir nė vieno psichologo. O Kauno medicinos universiteto Hematologijos klinikoje nei psichiatrų, nei psichologų neturime, galimos tik planinės jų konsultacijos. Tačiau gali būti ir taip, jog vienam ligoniui gali labiau reikėti psichologo, kitam - socialinio darbuotojo, trečiam - artimųjų palaikymo. Galiausiai tokiam pacientui gali labai padėti visuomenė, kiti pacientai, kurie yra geriausi psichologai vieni kitiems.
- Kodėl taip sunku gauti psichologinę pagalbą?
- Tai visos Europos bėda. Su tuo susiduria net Anglija, o juo labiau Rytų Europos šalys. Skandinavijoje tai labiau išplėtota, bet irgi yra sunkumų. Antra vertus, tai labai jauna mokslo šaka. Trūksta parengtų psichologų, kurie išmanytų ir vėžio specifiką. Rezidentūroje nėra psichosocialinės onkologijos programos. Be to, apskritai trūksta gydytojų.
- Koks jūsų požiūris į tai, ar teisinga sakyti diagnozę? Gal reikėtų elgtis skirtingai atsižvelgiant į ligonio psichinę būklę?
- Diagnozę sakyti yra būtina, tačiau tiek, kiek pats ligonis nori žinoti apie savo ligą. Tai reikia pajausti, o tas pojūtis ateina su darbo patirtim. O ligonio psichinė būklė taip pat labai svarbu, nes tuomet galima atspėti, kokia bus paciento reakcija į negailestingą diagnozę.
- Jei ligonis mobilizuoja visas savo jėgas kovai su baisia liga, ar jis greičiau pasveiksta?
- Šuolaikinė medicina išgydo 70-80 procentų vėžiu sergančių ligonių, atsižvelgiant į ligos lokalizaciją. Pozityvus požiūris iš tiesų gali pagelbėti iškęsti varginančias gydymo terapijas ir tęsti "normalų" gyvenimą. Emocinė parama gali turėti gydomąjį poveikį, taip pat įrodyta, kad psichologinė pagalba ir palaikymas gerina gyvenimo. Palankus nusiteikimas, pasitikėjimas gydančiu gydytoju ir gydymu mažina net šalutinį vaistų poveikį.
- Ačiū už pokalbį.
