Saugokime inkstus
Sutrikus inkstų veiklai, kuomet jie negali išvalyti organizmo nuo įvairių šlakų (kalio, šlapalo, kretinino) ir kitų medžiagų apykaitos likučių, reikia atlikti hemodializes. Kauniečio gydytojo nefrologo Rimanto Ūso teigimu, paprastai inkstų veikla sutrinka esant cukraligei, hipertoninei ligai, inkstų uždegimui ir daugeliui kitų ligų. Kokių nors aiškių požymių, įspėjančių apie inkstų nepakankamumą, negalima išskirti. Tiesiog ima mažėti hemoglobinas, atsiranda pykinimas, žmogus gali jausti bendrus negalavimus. Pavyzdžiui, pakanka peršalti ir jau tada žmogaus organizmas pradeda "neatpažinti" savo inksto, jį ima laikyti svetimkūniu. Prasideda rimta liga. Gydymas labai sudėtingas. Beje, ne visi ligoniai pasveiksta.
Visiškai sutrikus inkstų veiklai, neišvengiamos hemodializės. Žmogui jos atliekamos tris kartus per savaitę (vienos trukmė - maždaug 4 valandos). Tačiau ligoniams, kurių inkstai dar šiek tiek veikia, pakanka ir dviejų kartų per savaitę. Ir taip - visą likusį gyvenimą arba tol, kol bus atlikta inksto transplantacija. Tai labai brangios procedūros (viena kainuoja apie 275 litus, nors oficialiai valstybė nustačiusi 220 litų kainą). Mat joms atlikti reikalinga brangi, apie 60 000 litų kainuojanti aparatūra, per valandą sunaudojanti apie 30 litrų švaraus, specialiai išvalyto vandens. Visas žmogaus kraujas per dirbtinį inkstą pervaromas maždaug 10-15 kartų, kol lieka visiškai švarus. Šios procedūros atliekamos nemokamai. Taip yra visame pasaulyje. Gydytojas R. Ūsas patikino, jog net milijonieriai, galintys patys nusipirkti brangų aparatą, pasisamdyti medicinos personalą ir šias procedūras atlikti savo namuose, visas dializei reikalingas priemones gauna nemokamai.
Beje, ne visi ligoniai vienodai toleruoja minėtas procedūras. Kai kuriuos hemodializės metu pradeda pykinti, pakyla kraujo spaudimas, tačiau šalia visuomet yra gydytojas. Šiuo metu Lietuvoje dializuojama per tūkstantis tokių ligonių. Didžioji dauguma jų laukia transplantacijos (operacijos, per kurią persodinamas inkstas). Lietuvoje vienam milijonui gyventojų tenka apie 350 tokių ligonių. Europoje šie skaičiai dvigubai didesni. Lietuvoje yra vienas ilgiausiai - jau 14 metų - dializuojamas ligonis. Jam du kartus buvo atlikta inksto transplantacija, tačiau nesėkmingai - organizmas abu sykius atmesdavo persodintus inkstus. Šiam 30 metų sulaukusiam vyrui kelis kartus buvo siūloma šią transplantaciją pakartoti, tačiau jis atsisakė. Žmogus tiesiog prarado viltį ir mano, jog hemodializės jam niekas nepakeis...
Visi dializuojami ligoniai privalo laikytis tam tikrų medikų nurodymų - skaičiuoti išgeriamų skysčių kiekį, laikytis dietos, nepamiršti, jog didžiulį pavojų gali sukelti daugelis vaisių, uogų (ypač didelis priešas - braškės, turinčios daug kalio), daržovių. Žinoma, visus juos galima valgyti, tačiau po nedaug. Gydytojas nefrologas patikino, jog atsiradus privatiems dializių centrams labai pagerėjo procedūrų kokybė, sumažėjo mirtingumas. Anksčiau mirdavo 20-22 procentai tokių ligonių, o dabar mirtingumas sumažėjęs iki 10 procentų. Mat privatūs dializių centrai naudoja tik pačią naujausią, moderniausią aparatūrą, patalpos, kuriose ligoniams tenka praleisti nemažai laiko, labai jaukiai įrengtos. Kaip bebūtų gaila, tokių ligonių daugėja, o transplantacijų, deja, mažėja. O juk tai pats geriausias ir pigiausias būdas valstybei padėti tokiems ligoniams.
Nors paprastai sutrinka abiejų inkstų veikla, tačiau pakanka vieno sveiko inksto, kuris perimtų abiejų buvusių funkcijas. Žmogus gali net nejausti, kad vienas inkstas "neveikia". Jei ligonis nusprendžia, jog reikia persodinti inkstą, ir apie tai praneša medikams, jis įrašomas į atitinkamą ligonių sąrašą. Paprastai transplantacija atliekama ne "pagal eilę", o tiesiog atsiradus tinkamam inkstui. Nors ligoniams nedraudžiama patiems "ieškotis" reikalingo organo, tačiau "surastieji" (dažniausiai inkstus aukoja artimi žmonės) ne visada tinka. Iš pasaulio medicinos praktikos žinoma, jog paprastai stengiamasi nepersodinti inksto, paimto iš giminių, nes tai laikoma nehumaniška. Tačiau greičiausiai ne vienas iš mūsų net nedvejodamas atiduotume savo inkstą sergančiam vaikui... Po transplantacijos visą likusį gyvenimą tenka vartoti gana brangiai kainuojančius (mėnesiui - 1 500 litų) vaistus. Beje, valstybė tokias išlaidas kompensuoja (paprastai visi ligoniai būna pripažinti pirmosios grupės invalidais). Na, o kad nereikėtų prašyti inkstų iš artimųjų arba tris kartus per savaitę gulėti dializės centre, reikia stengtis nesusirgti. Ir nepamiršti, jog inkstų uždegimas (nuo jo iki inkstų veiklos sutrikimo - tik vienas žingsnis) gydomas ne savaitę (kaip dažnai mano dauguma ligonių), bet maždaug pusmetį...
