Lina iš kovos lauko nesitraukia...
Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Žvelgdamas į prieniškę Liną Liniauskienę (38 m.) niekada nepagalvotum, kad ši jauna, simpatiška, maloniai besišypsanti moteris daugiau nei du dešimtmečius nesitraukia iš kovos lauko. Jos priešai - ligos, kurias moteris bando nugalėti. Iki šiol sėkmė - jos pusėje...
Išgyvenimai paliko pėdsakus
Linai buvo 11 metų, kai mirė jos tėvelis. Be jos, našlaičiais liko dar trys jaunesni broliukai, o našle - 35 metų mama... Ši netektis mergaitei buvo labai skaudi, nes ji savo tėvą labai mylėjo, buvo prie jo prisirišusi. Nepraėjus nė metams Linai teko atsisveikinti ir su močiute. Tai buvo dar vienas skaudus smūgis, nes mergaitė močiutę irgi labai mylėjo. Stiprūs išgyvenimai padarė savo. Po kurio laiko staiga ėmė kristi mergaitės svoris, kankinti troškulys. Iki tol buvusi apvalutė ir svėrusi apie 50 kilogramų, per metus ji sulyso iki 34 kilogramų. Mokslo metų pradžioje moksleivių sveikatą tikrinusi medicinos sesuo Liną iškart pasiuntė pasitikrinti pas rajono medikus. Savaitę pragulėjusi Prienų ligoninėje, mergaitė sužinojo, jog serga cukralige. Tuomet ji dar nesuvokė, kokia sunki bus šios ligos letena, užgožusi visą tolesnį jos gyvenimą. Tada Lina verkė vien todėl, kad iškart buvo išvežta į Kauno medicinos universiteto klinikas, kur pragulėjo net du mėnesius. Priešingai nei kiti bendraamžiai, ji nesidžiaugė, jog liga prailgino atostogas. Visą laiką buvusi kruopšti mokinukė, Lina sugebėjo pasivyti draugus ir kartu su jais baigti penkias klases. Beje, mergaitė mokėsi be trejetų.
Išmoko gyventi kitaip
Nuo to laiko Lina turėjo išmokti gyventi kitaip. Dabar jos dienotvarkėje atsirado naujų pareigų, kurios iš pradžių kėlė siaubą - mergaitė privalėjo kasdien leistis insuliną. Kol gulėjo ligoninėje, šias procedūras atlikdavo sesutės, tačiau grįžus namo reikėjo pačiai į rankas imti švirkštą. Ji iki šiol prisimena, kaip motina, bandžiusi jai suleisti insulino, iš susijaudinimo vos nenualpo... Teko iniciatyvos imtis pačiai. Gyvenimas Linai pasikeitė dar ir todėl, kad ji privalėjo griežtai laikytis dietos, atsisakyti visų maisto produktų, kuriuose buvo bent kiek cukraus, nepervargti. O mergaitei taip norėjosi padūkti, prisivalgyti šokolado, saldainių. Žinoma, ji neišsilaikydavo, bet tada, užėjus priepuoliui, tekdavo su mama keliauti ligoninėn...
Tikras draugas nepabėgo
Tačiau gyvenimas nestovėjo vietoje. Paaugusi ir išgražėjusi Lina atkreipė į save ne vieno vaikino dėmesį. Ne viena šokiuose užmegzta pažintis vėliau peraugdavo į draugystę. Deja, Lina greitai suprato, jog kelią į laimę jai užtveria liga. Mat kuomet porą mėnesių padraugavusi ir pajutusi stipresnius jausmus, pagaliau savo vaikinui išdrįsdavo prisipažinti serganti cukralige, šis netrukus ją palikdavo. Buvo ir skaudu, ir pikta, todėl kai Lina susipažino su Kaziu Liniausku (vėliau tapusiu jos vyru), jau per antrąjį pasimatymą, nelaukusi, kol įsimylės, pranešė apie savo ligą. O jis niekur nebėgo... Paklaustas, kodėl, dabar vyriškis atvirai prisipažino, jog toji žinia iš pradžių jį kiek suglumino, tam tikrų užuominų dėl būsimų gyvenimo sunkumų sulaukė ir iš tėvų, tačiau vis dėlto jų santykiams tai neturėjo jokios įtakos. Po dviejų mėnesių jauni žmonės iškėlė vestuves. Sutuoktinai kartu jau 17 metų...
Viena bėda - ne bėda
Lina buvo spėjusi baigti Ekonomikos technikumą, įgijo buhalterės specialybę ir netgi dirbo su vyru toje pačioje darbovietėje. Kuomet atrodė, kad jaunųjų laimei niekas negali sutrukdyti, liga ėmė progresuoti. Diabetas pakenkė akims, kurias teko operuoti lazeriu. Paskui išsivystė inkstų uždegimas. Tai atsitiko maždaug prieš 11 metų. Kelerius metus moteris bandė kovoti su nauja liga savomis jėgomis - laikėsi griežtos dietos, kitų medikų nurodymų. Buvo sunku... Kad nekiltų pagundų, savo vyrui pagaminusi patiekalą iš mėsos, Lina išeidavo iš namų, kad nematytų, kaip jis valgo, kad neerzintų malonus labai trokštamos mėsos kvapas...
Galiausiai Linai išsivystė inkstų nepakankamumas. Ji pradėjo tinti - kojos pasidarė kaip kaladės, net negalėjo paeiti. Medikai pradėjo moterį ruošti hemodializėms. Tačiau Lina buvo girdėjusi apie peritonines dializes ir pasirinko būtent jas. Šių procedūrų privalumas tas, kad ligonis savo namuose galėjo išsivalyti organizmą. Skirtumas tik tas, kad peritonines dializes reikėjo atlikti po keturis kartus per dieną. Viena trukdavo apie pusę valandos. Tuo tarpu nors medicinos įstaigose atliekamos hemodializės užtrukdavo po 4 valandas, per savaitę jų pakakdavo maždaug trijų.
Mamos inkstas netiko
Deja, šios procedūros, prie kurių lyg ir priprato, Liną labai vargino. Todėl prasikankinusi maždaug keturis mėnesius, ji pagaliau nusprendė pasirinkti vienintelį dar likusį neišbandytą gydymo būdą - inkstų transplantaciją, nes tik sėkminga operacija galėjo ją išgelbėti nuo varginančių procedūrų. Lina buvo įrašyta į transplantacijos laukiančių ligonių sąrašus. Tiesa, medikai pasiūlė ir pačiai ieškotis donorų.
Linai savo inkstą pasiūlė mama, tačiau atlikus išsamius tyrimus paaiškėjo, jog jis netinka. Tada savo organą sutiko padovanoti dėdė... Atrodė, tai geras sprendimas. Deja, praėjus savaitei po operacijos, organizmas šią dovaną atmetė. Liną užvaldė begalinė neviltis - gyvenimas atrodė juodas ir beprasmis, norėjosi numirti... Vieną šeštadienio rytą Lina prisimena iki šiol. Tuomet į jos palatą užėjo žymus ir visiems gerai žinomas inkstų transplantacijos specialistas Balys Dainys. Nuoširdžiai guosdamas ašarojančią moterį jis tikino, jog viskas bus gerai, esą anksčiau ar vėliau Linai surasią kitą inkstą. Jis pažadino viltį ir prikėlė Liną naujam gyvenimui. Moteris pasiryžo už savo gyvybę kovoti toliau...
Antras kartas buvo sėkmingas
1997-ieji, gruodžio 4-osios rytas. Lina sulaukia netikėto skambučio. Jai pranešama, jog yra inkstas, reikia skubėti... Moteris iš susijaudinimo puola į neviltį. Paskui, kiek nurimusi, susisiekia su vyru, išsikviečia brolį (patys Liniauskai tuomet savo automobilio neturėjo). Šis atskuba greičiau nei Linai pavyksta susiruošti. Ją ima nerimas, todėl nedvejodama išgeria raminamųjų. Vėliau kelią į Vilnių prisimena su pertraukomis. Šįkart vežama į operacinę jaučiasi gana stipriai - Lina įsitikinusi, jog operacija bus sėkminga. Taip ir atsitiko. Šiuo metu Lina gyvena su svetimu inkstu jau septinti metai. Kol kas organizmas jo neatmeta... Tai svarbiausia... Nors medikai nenurodė donoro duomenų, tačiau jo vardą Linai pasakė. Dabar moteris kiekvienais metais bažnyčioje užsako Mišias, o per Vėlines uždega žvakutę...
Gyvenimas žvilgčiojant į laikrodį
Jeigu kam atrodo, kad Linos bėdos pasibaigė, netiesa. Taip, dabar daugelis problemų jai atrodo juokingos, dabar nereikia atlikinėti dializių, tačiau diabetas niekur nedingo. Iki šiol Linai tenka labai saugoti sveikatą, nepersišaldyti, nepervargti, kasdien gerti daugybę vaistų (visų pirma nuo atmetimo reakcijos, kaulų retėjimo, leistis insuliną ir t. t.). Tačiau moteris nedejuoja, kad kartais ima varginti rutina, besikartojanti kasdienybė, kad visąlaik tenka gyventi nuolatos žvilgčiojant į laikrodį. Nors Lina niekur nedirba (tokiems ligoniams skiriama pirmoji invalidumo grupė), tačiau aktyviai dalyvauja invalidų draugijos veikloje (yra pirmininko pavaduotoja), dainuoja savo likimo žmonių ansamblyje "Nemunas"... Jai labai svarbu būti tarp žmonių, bendrauti...
- Niekam, net ir pačiam didžiausiam priešui, nelinkėčiau to, ką man teko išgyventi, - prisipažįsta Lina. - Na, o sau noriu tik vieno - kas šis inkstas kuo ilgiau tarnautų...
Liga pakoregavo šeimos gyvenimą - sutuoktiniams nelemta susilaukti savo vaikų, tačiau Linos santykiai su vyru išliko labai gražūs ir šilti. Kazys iki šiol negali atsistebėti nepaprastu žmonos optimizmu bei stiprybe. Na, o meilė? Ji niekur nedingo. Galbūt liga ją dar labiau sustiprino...
