Rimantas VENCLOVAS
Pavasaris. Šv.Velykų laukimas, dovanos, šventės ir linksmybės skrandžiui ir sielai.Kodėl nenudžiugint namiškių šviežiais kaimiškais kiaušiniais? Juk visi raukomės nuo tų beskonių, paukštynuose nuplikusių vištų kiaušinių, perkamų maksimose. Pas močiutę kaime jie tikrai skanesni.Griebiu krepšelį, sėdu automobilin ir pirmyn į paieškas. Deja, kaimas kažkoks kitoks. Tarsi viskas savo vietoje, bet kažko trūksta. Prie dažno vienkiemio tyvuliuoja kūdra ar didesnė bala, prie tvartelio per žiemą iškilusi gyvulių mėšlo krūva. Laukai skamba nuo paukščių giesmių... Ir tada supranti, ko šioje panoramoje trūksta. Ogi ant mėšlyno krūvos išdidžiai besikapstančio gaidžio ir pulkelio vištų, balose besiturškiančių ančių ir žąsų! Negirdėti nei kudakavimo, nei girgsėjimo. Paukšteliai parskrido, o štai naminiai paukščiai - įkalinti. Paukščių gripas! Bet lietuviai pergyveno marus, karus, gyvulių kempinligę, snukio bei ragų ligas, kuriomis taip grasino Vakarai. Negi paukščių gripas ims ir paklos mus visus? Prie kaimo parduotuvės kalbinti vietos gyventojai tik nerišliai burba ir varto akis. Suprantu, kad jie kur kas geriau žino alaus, o ne kiaušinių kainas. Pasibeldus vienon kiton trobon nesulauki paguodžiančio atsakymo. Vieni kiaušinių nevalgo iš įsitikinimų, kiti - mieliau nusipirks parduotuvėje. O ir mano klausimai visiems atrodo kažkokie įtartini, tarsi prašyčiau aguonų ar kanapių. Gal bijo išsiduot, jog laiko vištas, kad negautų kokių baudų ar mokesčių?
Aplankau vieną kitą atokesnę sodybą, bet visi žegnojasi, kad paukščių nelaiko. Gal panašus į valdžios atstovą, bandantį suskaičiuoti jų višteles, o gal į plėšiką, kuris, apžiūrėjęs tvartelį, ateis naktį, nusukios galvas raibosioms, susikiš jas į maišą.
Bet atkaklumas nugali. Štai draugiškai besišypsanti močiutė nuošalioje sodyboje sutinka ne tik parduoti šviežutėlių kiaušinių, bet ir maloniai pasišnekučiuoti.
- Jūs iš miesto gudresni, tai man, senai, pasakykit, ar tikrai reikia višteles slėpti? Štai mano dvidešimt rudųjų ir raibių tvartelyje susispaudusios peržiemojo, o dabar saulutė taip šildo, o jos, vargšės, uždarytos. Jau seniai būtų po laukus kapsčiusios, žolių daigelius skabiusios, sliekų, vabalėlių pasirankiojusios, smėliuko palesiojusios. Tvarte uždarytų vištų kiaušinių ir trynys ne toks geltonas, ir lukštas silpnesnis. Ir vištelės liūdnos, net kiaušinių mažiau deda. Gaidys peržiemojo, bet visai neseniai sustingusį tvartelyje radau. Senas buvo, net nepasakysiu kiek metų. Matyt, iš liūdesio, kad į lauką neištrūko. A čia iš Europos tokia baisi liga užeina? - jaudinasi senolė.
"Šaunuoliai valdininkai, prigąsdino kaimiečius kaip reikiant",- pagalvoju. - Laikinai viskas, niekas nebaus jūsų, praeis tas baubas, paukščių gripu vadinamas, ir vėl vištytės lauke kapstysis, - bandau nuraminti sunerimusią močiutę. - Ar laukiat Velykų? Ką veiksit?
- Oi, jau net velykinės išpažinties buvau, - sušvinta, - ir Velykų sekmadienį iš pat ryto į bažnytėlę kaimynas sakėsi nuvešiąs. Paskui suvažiuos trys sūnūs su šeimomis, šeši anūkai, jau tikri vyrai. Bet margučių kaip maži vaikai pridaužys - visus, kiek primarginsiu per savaitę. Net Atvelykiui neliks. Pasidžiaugia jie kaime, atsipalaiduoja, susitinka - mieste per darbus jiems nėr kada. Savo keptais pyragais pavaišinsiu. O šią visą savaitę vakarais margučius marginsiu.
Kiaušinius dažau rudai, svogūnų lukštais, ir skutinėju aštriu peiliuku. Marginu bičių vašku, tik va akys ir rankos jau nebe tos. Neišeina taip lygiai ir gražiai kaip jaunystėj. Paskui dažau juodalksnio žieve, ąžuolo žieve, jau net užmerkus turiu su geležies rūdimis. Kad gražiai nusidažytų, lukštas turi būti labai švarus. Prieš dažant reikia rūpestingai nuplauti, o išvirtus prieš dažymą neapčiupinėti, kad nebūtų riebaluoti nuo rankų. Kiaušiniai, prieš dedant juos į dažus, šiltame vandenyje kiek pašildomi. Kad nesutrūktų, kiaušinius dedu į karštus, bet neverdančius dažus. Išėmusi iš dažų, aptrinu nesūdytais kiaulių taukais, kad blizgėtų, - močiutė su užsidegimu lyg žirnius beria kiaušinių marginimo ir dažymo subtilybes.
Atsisveikindamas padėkoju už tikrus kaimiškus naminių vištų kiaušinius. Nuvažiuojant matau, kaip prie vartelių senolė mojuoja ranka. Išsiskyrėme tarsi brangiausi giminės. Matyt, gerai, kai yra kas žmogų išklauso. Vaikai, mieste darbais užsiėmę, apsilanko tik per didžiąsias metų šventes. Pasidžiaukim, kad yra tokios šventės. Pasiklausykime dar kartą tegul ir mintinai žinomų tėvų pasakojimų. Ir pabūkime drauge...
