Trys klausimai geriausiam Viešosios policijos patruliui
Dešimtąjį šalies Geriausiojo Viešosios policijos pareigūno konkursą laimėjo Kauno Vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos patrulių būrio vyresnysis patrulis Kastytis Paniuškis. Jau beveik penkiolika metų policijoje dirbantis vyriškis už šią pergalę buvo apdovanotas įvairiais prizais, tarp kurių bene svariausias - naujutėlis tarnybinis automobilis "Škoda Oktavija" su visa specialia įranga. Pirmąjį šalies teisėtvarkininkų konkurse nugalėjusį pareigūną kaunietį kalbino korespondentas Remigijus Rainys.
Kodėl pasirinkote nelengvą policijos patrulio specialybę?
Apie pareigūno uniformą svajojau nuo mažens, nes ją nešiojo tuometinėje Valstybinėje autoinspekcijoje dirbęs mano tėvas. Iki šiol nepamiršau, kaip didžiuodavausi prieš kitus vaikus, kai tėtis, vilkėdamas uniforma, ateidavo pasiimti mane iš vaikų darželio. Gyvenau Vilijampolėje ir lankiau mokyklą drauge su daugeliu vėliau netinkamais keliais pasukusių šio pagarsėjusio Kauno mikrorajono nusikalstamų grupuočių lyderių, tačiau jų įtakai nepasidaviau. Nors, baigęs devynias klases, įstojau į profesinę technikos mokyklą ir įgijau automobilinių kranų mašinisto specialybę, tačiau, sulaukęs 18 metų, parašiau pareiškimą, prašydamas priimti dirbti į policiją. Tuomet specialioje policijos mokykloje mokytis nereikėjo - užtekdavo baigti specialius trijų mėnesių kursus. Todėl dabar neakivaizdiniu būdu užbaigiau M. Romerio teisės universiteto du kursus ir mokausi toliau.
Konkurse dalyvavote pirmą kartą. Kaip pavyko "naujokui" aplenkti konkurentus iš visų šalies kampelių?
Tiek teorinio, tiek praktinio pasiruošimo rungtys buvo nelengvos, tačiau jos visos tiesiogiai susijusios su kasdieniniu mano darbu. Todėl ypatingos įtampos nejaučiau, nors tokiame konkurse dalyvavau pirmą kartą. Pirmasis nebuvau nė vienoje rungtyje, tačiau ir žemesnės, nei ketvirtoji vieta, neužėmiau. Susumavus visus surinktus balus paaiškėjo, kad jų gavau daugiausia, tačiau kiti konkursantai atsiliko labai nedaug. Kiek nerimavau tik šaudymo rungtyje, nes šaudant netikėtai užsikirto ginklas. Tačiau esu Kauno Vyriausiojo policijos komisariato šaudymo komandos narys, todėl spėjau ne tik žaibiškai susitaisyti pistoletą, bet ir pratimą atlikau greičiausiai. Reguliariai treniruojuosi su šaulių komanda, todėl turiu kiek daugiau šaudymo įgūdžių už savo kolegas, kuriems papyškinti į taikinius tenka rečiau. Pergalės džiaugsmas išblėso jau kitą dieną, kai nuo širdies ligos mirė mane pasveikinti vis tik suspėjęs tėvelis.
Ar per visus tarnybos metus šaudėte tik į taikinius?
Nors ir nedažnai, tačiau tarnybinį ginklą išsitraukti tenka. Ir ne tik išsitraukti. Kartą teko peršauti policijos reikalavimui sustoti nepaklususio bėglio automobilio ratus. Tačiau kraštutinių priemonių prireikia retai, nes dažniau tenka tramdyti chuliganus, sulaikyti vagišius ar raminti šeimyninius konfliktus. Pastebėjau, kad šeimyninių vaidų kaltininkais maždaug po lygiai tampa tiek vyrai, tiek moterys. Anaiptol ne visus susikivirčijusius sutuoktinius ar sugyventinius gabename į policijos būstinę - daugelį sutaikome namuose. Tad be gero fizinio ir teorinio pasiruošimo prireikia ir psichologijos žinių. Psichologinės pusiausvyros ir dvasinės tvirtybės dažnai reikia ir budint įvairiausiuose renginiuose bei sporto varžybose. Sirgaliai mėgsta įžeidinėti ir provokuoti ne tik priešininkų komandas palaikančius kolegas, bet ir policijos pareigūnus. Kaip ir kiekvienas kaunietis , "sergu" už Kauno "Žalgirio" krepšininkus, tačiau rungtynių metu dažniausiai tenka stebėti tribūnas, o ne įvykius aikštelėje. Ypač daug incidentų tribūnose įvyksta, kai žalgiriečiai grumiasi su Vilniaus "Lietuvos ryto" komanda, tačiau aršiausi ir neprognozuojami fanai paprastai lydi iš Rusijos atvykstančias komandas.
Ačiū už atsakymus
