Irena ZUBRICKIENĖ
Marijampolietė Elena Ž. (64 m.), turinti didelę gyvenimo patirtį ir iki šiol savo kasdienybės varikliu laikiusi atlygio nereikalaujančius gerus darbus, vertinusi dėmesį kitam žmogui, atjautą bei pagalbą, šiandien jau neskubėtų bet kam tiesti pagalbos ranką - bent jau kiekvienai moteriai patartų laikytis kuo toliau nuo buvusių kalinių, ypač - teistų už sunkius nusikaltimus.
- Ilgi gyvenimo metai "zonoje" juos paruošia meistriškai apsimetinėti, naudotis kitais, sudaryti malonaus žmogaus įspūdį, tačiau vis tiek ateina diena, kai išlenda jų sieloje tūnantis žvėris, - įsitikinusi Elena Ž.
Pažintis be paslapčių
Prieš keletą metų Elena tapo našle. Keturi moters vaikai gyvena atskirai, o ji, pensininkė, viena tvarkosi nedideliame savo bute. Likusiai be vyro moteriai bene didžiausia kasdienybės paguoda - kelios kaimynės. Nemažai laiko Elena praleidžia vienuose maldos namuose. Štai čia, viename renginyje, prieš metus Elena susipažino su dvejais metais už ją vyresniu Julijonu Trunce. Moterį užkalbinęs ir išskirtinį dėmesį rodęs tvarkingos išvaizdos vyras netrukus Elenai tapo artimas. Moteris sužinojo, kad Julijonas gyvena vienas, jaučiasi toks pat vienišas kaip ir ji. Po kurio laiko įsitikinęs, kad savo draugei yra mielas, Julijonas pasakė Elenai esąs teistas. Elena nesutriko ir neišsigando dėl Julijono praeities, nes ir jos brolis kitados buvo teistas, o šiuo metu seniai gražiai gyvena šeimoje, prie ankstesnių darbelių nebegrįžo.
Našlę papirko dėmesiu
Supažindinusi Julijoną su savo draugėmis Elena sulaukė ne vieno patarimo "baigti našlauti ir nepaleisti tokio galantiško vyro". Moterys švytėdavo, kai Julijonas paltu aprengdavo ne tik savo Eleną, bet būdavo džentelmenas ir joms - kiekvienai patraukdavo kėdę atsisėsti, buvo labai dėmesingas. Jas stebino, kad Julijonas nepiktnaudžiauja alkoholiu - net ką nors švenčiant juo "nesusidomėdavo". Ne viena Elenos draugė garsiai stebėjosi, kad "ir šiais laikais yra tokių auksinių vyrų".
Nuomojamame bute Julijonas gyveno tvarkingai ir tuo dar labiau žavėjo Eleną. Tik kartą, aptikusi jo bute pasigaminto gėrimo (vadinamosios "braškės") ir jo paragavusi, Elena pasipiktino, kad "velnio lašai prie gero nepriveda". Nuo to laiko moteris vis dažniau pastebėdavo, kad Julijonas neabejingas "braškei", nors girtas nebūdavo. Tyliai pasvarsčiusi, kad vienišas vyras taip tik paįvairina savo kasdienybę, Elena nieko blogo neįžvelgė.
Žiemos pradžioje Julijonas persikraustė į Savivaldybės jam paskirtą butą daugiabučiame prastos reputacijos name. Elena draugiškai padėjo jam persinešti iš labdaros organizacijų gautus drabužius, patalynę. Jokių baldų vyras neturėjo. Kadangi bute trūko elementarių patogumų (net elektros) ir reikėjo remonto, Elena sutiko, kad per žiemą Julijonas pagyventų pas ją.
Trys pirmosios bendros pagyvenusių širdies draugų savaitės praėjo gana ramiai, nors Elena vis dažniau pastebėdavo Julijono nenumaldomą poreikį išgerti. Moteris pristabdydavo vyrą - šis paklusdavo.
Poros idilę sugriovė Kūčių išvakarės, kai Julijonas, darbe gavęs pinigų, į namus parsinešė nemenką krepšį ... alkoholinių gėrimų. Net nelaukdamas Kalėdų, kai pagal tradicijas jau galima išgerti, vyras, nekreipdamas dėmesio į nustebusią Eleną, vieną po kito išgėrė du litro talpos butelius stipraus alaus, po to stikline pilstėsi degtinės, brendžio. Ir pykdama, ir graudindamasi, kad net Kūčių jiedu nebesulauks, Elena pradėjo gėdinti savo draugą ir užsiminė, kad geriau jis išvis išeitų. Šis, grubiai priminęs, kad nepakenčia moterų ašarų, gėrė toliau. Kai vienu momentu Elena pabandė atimti butelį, Julijonas ranka stipriai tvojo jai per galvą ir pradėjo daužyti. Parkritusią moterį jis spardė ir, neva pasigedęs vieno brendžio butelio, net peiliu grasino. Stipriai apgirtęs Julijonas, kojomis užkliuvęs už sudurto grindų tako, parpuolė ir vangiai kėlėsi. Tuo metu Elena pagriebė telefoną ir, susukusi policijos numerį, skubiai paprašė pagalbos bei nurodė savo adresą.
Operatyviai atvykę patruliai Julijoną rado tebegulintį - jį atpažino ir išsivežė besikeikiantį, grasinantį Elenai. Apdaužytai moteriai pareigūnai iškvietė greitąją pagalbą. Medikai nustatė, kad Elenos kūnas nusėtas daugybe kraujosruvų, smarkiai sumuštas veidas, sutrenktos smegenys. Iki šiol Elena vis dar jaučiasi silpnai - sunkiai vaikšto, kenčia galvos ir akių skausmą, todėl gydosi ambulatoriškai. Dėl Julijono veiksmų ji kreipėsi į policiją - vyrą apkaltino ne tik dėl sumušimo ir žiauraus elgesio, bet ir dėl vagystės, nes apsižiūrėjo, kad namuose nebėra jos žiedo, auskarų, per 300 litų.
Šoko ištikta ir slogių minčių apnikta Elena pasijuto nebeturinti kam pasiguosti - metų džiaugsmas ir puoselėtos viltys sužlugo per keletą valandų. Moteris tikino, kad patyrusi didžiulį siaubą Julijonui neketina atleisti - abu susitiksią teisme.
"Akistatos" herojus
Prieš pustrečių metų J. Truncė buvo "Akistatos" straipsnio herojus. Tuo metu Marijampolės kolonijoje kalėjęs vyras pasakojo, kad nuobodybę "zonoje" stengiasi paįvairinti naujomis pažintimis. Garbaus amžiaus Julijonas buvo paskelbęs spaudoje savo adresą ir kvietė susirašinėti vidutinio amžiaus moteris. Korespondentės aplankytas jis pasakojo nė nuo vienos gautų laiškų autorės nenuslėpęs, kad yra kalinys. Moterims, kurioms rašė po antrą laišką, Julijonas pasisakė nuteistas už tyčinį nužudymą. "Ne dėl statistikos gadinu vokus, - šmaikštavo tuomet nuteistasis, - o ryžausi pabandyti susirasti tą vienintelę gyvenimo draugę. Kiek čia man liko tų metų - norėčiau gyvenimą pabaigti dviese". Julijonas tuomet buvo jau dvylika metų praleidęs "zonoje" - nuteistas už tyčinį nužudymą penkiolikos metų laisvės atėmimo bausme. Jis pasirodė besąs malonus ir įdomus pašnekovas, poetiškai kalbėjo apie kalinių įkalintą kūną, tačiau esą mintys juk esančios laisvos - jas laiškais ir paleidęs į laisvę. Tuomet vyras atviravo: "Zonoje" jaučiuosi be galo vienišas ir tik didžiulės savo kantrybės dėka tebepuoselėju viltį visą gyvenimą nebūti "kalėjimo kamštis". Anot paties Julijono, jis seniai išsiskyręs, yra trys suaugę jo vaikai. Gyvenimo draugės tikino ieškąs ne dėl buto ir ne dėl pinigų - ieškąs žmogaus. "Esu negeriantis, nerūkau. Norėčiau, kad ir mano draugė būtų tokia. Anksčiau ieškodavau, kad ištikima būtų, kad į gatvę nebūtų gėda išeiti - dabar jau ne tai svarbiausia. Man padeda gyventi tikėjimas, todėl Dievą netikinti, ko gero, mane ignoruotų. Na, ir "varnos" nenorėčiau prisipratinti, kuri tik su svetimais pinigais saujoje laksto - tokių jau buvo mano gyvenime",- prieš pustrečių metų kūrė savo įvaizdį Julijonas.
Netrukus J. Truncė buvo anksčiau laiko išleistas į laisvę. Į savo gyventas vietas vyras nevažiavo - pasiliko Marijampolėje. Korespondentei ne kartą teko matyti J. Truncę laisvėje - dažniausiai moters draugijoje. Solidus, tvarkingas, pasipuošęs vyras atrodė visiškai nepanašus į žmogų, galintį lieti pyktį. Elenos Ž. pasakojimas ir Marijampolės policijoje pradėtas tyrimas liudija kitaip...
Letos KAULINIENĖS nuotr.: Bėdų prispausta Elena užuojautos sulaukė tik kreipusis į Marijampolės moters veiklos centro vadovę A. Blauzdžiūnienę (dešinėje)
Irenos ZUBRICKIENĖS nuotr.: J. Truncė dar kalėdamas aktyviai ieškojo gyvenimo draugės vienatvei išsklaidyti (abi nuotraukos jau turi būti atsiųstos į redakciją)
