Laikraščio "Akistata" 2003 metų liepos 8 dienos numeryje buvo išspausdintas straipsnis "Elektros skaitiklių keitimas baigėsi mirtinu konfliktu". Straipsnio autorė, remdamasi nuteistojo Kauno apygardos teismo baudžiamojoje byloje Aido Alonderio ir mano, nukentėjusiosios Hanos Antčakienės, duotais paaiškinimais, aprašė tragediją, įvykusią vieną rudens dieną Garliavoje, Vienybės gatvėje, kurios metu teisiamasis sumušė mano sūnų Ramūną Antčaką, dėl ko pastarasis ligoninėje mirė.
Straipsnyje, remiantis A. Alonderio žodžiais, nurodoma, kad Kauno rajono elektros tinklų darbuotojas, mano sūnus R. Antčakas, atvykęs su bendradarbiu planine tvarka pakeisti elektros skaitiklį, esantį privačiame name (skaitiklis buvo keičiamas nuteistojo močiutės name - H. A.), A. Alonderio atžvilgiu neva ėmė svaidytis necenzūriniais žodžiais, ėmė grasinti susidorojimu, o po to išėjęs į lauką, dar belipant verandos laipteliais žemyn, atsisukęs smogė A. Alonderiui kumščiu į smilkinį, spyrė į pilvą ir puolė jį toliau. A. Alonderis nurodo, kad dėl tokių tariamų R. Antčako veiksmų esą jam "šiek tiek aptemo sąmonė" ir jis, pastvėręs neva atsitiktinai stovėjusią beisbolo lazdą, sudavė ja R. Antčakui per galvą, po ko mano sūnus parkrito ant žemės ir neteko sąmonės.
Esu įsitikinusi, kad mano sūnus nebuvo konflikto su nuteistuoju iniciatorius, net jeigu tas konfliktas ir buvo. Jis niekuomet nebuvo padaręs jokio nusikaltimo, buvo ramaus būdo, į jokias muštynes nesiveldavo ir juo labiau jų neprovokuodavo.
Man dar labiau neįtikėtina ir nuteistojo pateikiama tolesnių tos dienos įvykių versija. Jau kelinti metai pernelyg dažnai mūsų gyvenime girdime apie beisbolo lazdų panaudojimą, po ko žmonės tampa invalidais arba nukeliauja į kapus, kaip įvyko ir mano sūnui. Taigi toks įrankis kažkokiu būdu atsitiktinai, kaip tyčia, patenka į rankas A. Alonderiui, kuris, "nesiekdamas nužudyti", smogia minėtąja lazda mano sūnui į galvą. Tas smūgis, kaip nustatė byloje teismo medicinos ekspertai, ir buvo mirtinas.
Apygardos teismas, nuteisdamas A. Alonderį ir paskirdamas jam dvejų metų laisvės atėmimo bausmę, iš dalies sutiko su nuteistojo versija, neva pastarasis įvykio metu gynęsis. Teismas konstatavo, kad nukentėjusįjį A. Alonderis nužudė veikdamas netiesiogine tyčia.
Aš dėl nelemtų nuteistojo veiksmų praradusi vienintelį sūnų, būdama byloje nukentėjusiąja, jokiu būdu nesiekiu kokių nors nerealių dalykų, nesiekiu jokio keršto A. Alonderiui. Trokštu, kad jis atsakytų už savo veiksmus pilnai pagal įstatymą. Todėl nesutinku ir nesutiksiu su nuteistojo A. Alonderio nepagrįstais siekiais būti byloje išteisintam.
Be to, byloje buvo ir tebeliko daugiau negu pakankamai neaiškių aplinkybių, kurios man, nukentėjusiajai byloje, nedavė ir neduoda ramybės, kurioms galutinio paaiškinimo, mano supratimu, niekas toje byloje taip kol kas ir nedavė.
Niekas byloje negalėjo įtikinamai atsakyti, kokiu būdu ir kas padarė mano sūnui kitus sužalojimus - odos nubrozdinimus kairiajame momenyje, poodinę kraujosruvą (liaudiškai tariant - mėlynę) nukentėjusiojo dešinės akies vokuose.
Taip pat niekas byloje negalėjo įtikinamai paaiškinti, kodėl užmuštojo R. Antčako "Asmens ambulatorinio gydymo priėmimo skyriuje apskaitos kortelėje" buvo padaryti įrašai, jog po nužudymo jis rastas gatvėje, jį atvežė pašaliniai asmenys. Tuo tarpu prie to vėliau kažkokiu būdu kito nei atlikusio pirminius įrašus asmens ranka padaryti prierašai, kad nukentėjusįjį į gydymo įstaigą esą atvežęs A. Alonderis.
A. Alonderis teigia, kad prieš R. Antčako nužudymą jis neva pats buvęs sužalotas mano sūnaus ir tariamai tą dieną po įvykio dėl patirto sužalojimo kreipėsi į Garliavoje esančią gydymo įstaigą. Tačiau niekaip nesuprantu, kaip apie jo vizitą ir jam suteiktą, nors ir minimalią, medicinos pagalbą nebuvo pranešta Ligonių kasoms (kaip priklauso padaryti pagal galiojančią tvarką)?
Taip pat iki šiol byloje liko nepaaiškinta aplinkybė, kodėl mano sūnus po mirtino smūgio sudavimo pristatytas į gretimai, už kelių šimtų metrų, esančią Garliavos ligoninę tik po dviejų valandų - pagal ne kartą taisytus įrašus med. dokumentacijoje, 14 valanda 30 minučių.
Byloje yra ir daugybė kitų neaiškumų bei iki galo neišaiškintų abejonių.
H. Antčakienė
