Sigitas STASAITIS
Šiandien visi raštingi ir visi ambicingi. Jei tik nepatiko, kaip jo bėdą išnagrinėjo komisaras ar teisėjas, žmogelis tą pačią dieną ima klausinėti Strasbūre įsikūrusio Europos Žmogaus Teisių Teismo adreso. "Akistatos" korespondentas nuodugniai susipažino su trimis dešimtimis pačių skandalingiausių Lietuvos piliečių pareiškimų, siųstų į Strasbūrą. Šioje publikacijoje rasite ir tai, kaip eilinis kalinys sugebėjo patobulinti visą Lietuvos įkalinimo sistemą, už ką tūkstantines kompensacijas iš Lietuvos prisiteisė skandalingieji A. Šleževičius ir H. Daktaras; dėl ko apsijuokė televizijos "Tele-3" kūrėja L. Baškauskaitė; kiek kainuoja bylinėtis su Lietuva. Smalsiausieji dar sužinos, jog Europos Žmogaus Teisių Teisme žino apie mūsų "Akistatą", ją ne kartą citavo per posėdžius.
Asmeninės bėdos Europos nedomina
"Prašau teismo grąžinti Kelių policijos atimtą vairuotojo pažymėjimą (už tai, kad vairavimo neblaivus - S. S.). Turiu dvi bylas Strasbūre prieš Rusiją, iš kurios už tarnybą rekrūtinėje sovietinėje armijoje reikalauju 250 000 JAV dolerių, todėl teisinėms konsultacijoms man reikalingas automobilis. Nepripažįstu žmogaus teisių atėmimo nuobaudos (pareiškėjas dėl savo kvailumo neskiria vairuotojo pažymėjimo atėmimo nuobaudos nuo Žmogaus teisių deklaracijos - S. S.), tačiau šio klausimo Strasbūre dar nekelsiu - mėginsiu išlaikyti ritmą, neperšokti dviejų bylų Strasbūre į metus", - toks piliečio pareiškimas buvo rimtu veidu įteiktas vienam iš Lietuvos administracinių teismų. Būtų juokinga, jei toks "nuskriaustasis" būtų tik vienas. Žmonės šimtais rašinėja į Strasbūrą, net nežinodami, kuo šis teismas domisi.
1997-ųjų vasarą į Europos Žmogaus Teisių Teismą skundą parašė grupelė vilniečių, Lietuvos lenkų ir rusų pensininkų - Bronislavas Jasinskis (67 m.) su 70 metų žmona ir draugais. Senukai bėdojo 1982 metais prisipirkę TSRS valstybinės paskolos obligacijų. Jaunesniems skaitytojams priminsime, jog tai buvo madingas ir patikimas būdas skolinti pinigus valstybei. Perki obligacijas, o po kelerių ar keliolikos metų valstybė jas išperka su procentais. Negana to, obligacijos kas mėnesį dalyvaudavo loterijose. 1991 metais subyrėjus SSRS, pensininkai kreipėsi į Lietuvos bankus bei vyriausybines organizacijas, kad už litus išpirktų jų rublines obligacijas. Tačiau gavo špygą. 1995 metais pensininkai pasiūlė jų obligacijas išpirkti Rusijai, tačiau irgi pešė tik atsakymą, jog Rusijos Federacija svetimos šalies piliečiams neims atlyginti už SSRS skolas. 1996 - 1997 metais pensininkai bylinėjosi su Lietuvos iždu, tačiau visi teismai priėmė tą patį sprendimą: "Prievarta okupuota Lietuvos Respublika nėra atsakinga už nebeegzistuojančios valstybės - SSRS - skolas". Nusiminę pensininkai griebėsi paskutinio šiaudo - be jokio advokato patys suraitė skundą Europos Žmogaus Teisių Teismui. Teismas pareiškimo net nepriėmė nagrinėti.
Svarbiausia - Žmogaus teisių konvencija
Daugelis skaitytojų turėjo suvokti pirmą nemalonią ir daug kam nežinomą naujieną - Europos Žmogaus Teisių Teismas "nesicackina", kaip teisėja N. Vaitavičienė LRT laidoje "Teismas". Tai reiškia, jog Žmogaus Teisių Teismas nespręs, ar Lietuvos policija pagrįstai atėmė vairuotojo pažymėjimą; ar užteko įrodymų nuteisiant nusikaltėlį; ar ne per ilgam jis pasodintas; ar ne per didelė paskirtoji bauda ir t. t. Europos Žmogaus Teisių Teismą tedomina, ar nepažeista 1950 metais priimta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (Lietuva konvenciją pasirašė 1993 metais). Konvenciją galime laikyti žmogaus teisių konstitucija: joje skelbiama, jog kiekvienas pilietis turi teisę būti laisvas, į nuosavybę, nebūti kankinamas, o suimamas tik teisėjo leidimu, teisę į nekaltumo prezumpciją (nesvarbu, kuo įtariamas, žmogus laikomas esąs nekaltas tol, kol jo kaltės nepripažino teismas) ir t. t. Žodžiu, atkakliausieji teisybės ieškotojai įsidėmėkite: prieš rašant į Strasbūrą reikia suvokti, ne kuo neteisingas tamstos nuosprendis, kurį priėmė mūsų šalies teismas ar pareigūnas, o atidžiai perskaičius Žmogaus teisių konvenciją (yra kiekvienoje bibliotekoje) įsigilinti, ar yra pažeistas kuris nors šios konvencijos straipsnis.
Taip išėjo, jog ištrūkę iš SSRS gniaužtų skubėjome tapti civilizuota vakarietiška valstybe, bet gyvenome pagal kreivus sovietmečio įstatymus. Prieš dešimtmetį įstatymus kūrė teisininkai, išauklėti geriausia sovietine dvasia, todėl neišvengta grubių klaidų. Viena didžiausiųjų - Prevencinio sulaikymo įstatymas, galiojęs iki 1997-ųjų birželio. Praėjusio dešimtmečio pradžioje mūsų teisėsauga buvo silpna, nemokėjo rasti įrodymų, todėl daugiausia policijos iniciatyva gimė įstatymas, leidžiantis suimti žmogų, kuris dar nieko nepadarė(!), bet atseit gali nusikalsti! Šis įstatymas buvo geras įbaugintai visuomenei bei silpnai policijai, tačiau blogas "kietiems vyrukams", išgalintiems pasisamdyti gerus advokatus. Įstatymas, ko gero, būtų galiojęs dar ir šiandien, jei ne Europos Žmogaus Teisių Teismas.
Galima laimėti ir po mirties
"Akistata" jau rašė apie panevėžiečio Juozo Jėčiaus (gim. 1948 m. - mirė 1999 m.) pergalę prieš Lietuvą. Buvęs viešbučio direktorius panevėžietis Juozas Jėčius buvo suimtas pagal Prevencinio sulaikymo įstatymą kaip įtariamasis žmogžudyste, vėliau sankcionuotas kardomasis kalinimas. Po daugelio teisinių procedūrų ir teismų J. Jėčius dėl visų kaltinimų išteisintas ir paleistas. Be kaltės iškalėjęs beveik pusantrų metų, per kuriuos galutinai pašlijo sveikata, direktorius pasisamdė gerą advokatą K. Stungį. Vos spėjęs kreiptis į Žmogaus Teisių Teismą J. Jėčius mirė. Žmogaus Teisių Teismas nustatė, jog konvencija buvo pažeista prevenciškai sulaikius J. Jėčių, taip pat kelis kartus neteisėtai pratęsus suėmimą. Žmogaus Teisių Teismas Lietuvos Vyriausybę įpareigojo be kaltės kalinto vyro našlei sumokėti 100 000 litų kompensaciją.
Ne mažiau mūsų pareigūnai pasimokė ir iš plungiškio Algio Grauslio (42 m.). Šiam nelabai doram verslininkui, įmonės komercijos direktoriui, 1995-ųjų spalį buvo iškelta baudžiamoji byla. Po pusmečio įtariamas sukčiavimu verslininkas suimtas, jam pareikšti kaltinimai dokumentų slėpimu bei neteisėtu svetimos nuosavybės įgijimu. Prokuratūra pro pirštus pažiūrėjo, kad teismo nustatytas suėmimo terminas baigėsi 1996-ųjų spalio 9-ąją, du mėnesius nepasivargino suimtąjį ar bent jo popierius laiku nuvežti pas teisėjus. Be to, buvo pažeistas Žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, skelbianti, jog kiekvienas europietis turi teisę, kad jo "bylą teismas išnagrinėtų per įmanomai trumpiausią laiką". Ką užsiėmę A. Grauslio byla prokurorai ir teisėjai veikė ištisus 5 metus, žino tik jie patys! Rezultatas - iš Lietuvos biudžeto (deja, ne iš apsileidusių kaltininkų) A. Grauslio kišenė papildyta 60 000 litų.
Strasbūras nemėgsta vilkintojų
Klaipėdos chuliganas Arminas Graužinis (42 m.), Strasbūro padedamas, iš Lietuvos prisiteisė 8 000 litų. 1998-ųjų vasarį A. Graužinis buvo nuteistas kalėti už chuliganizmą 1 metus ir 4 mėnesius. Chuliganas šio nuosprendžio net neapskundė, bausmę atliko, tačiau kreipėsi į Strasbūro teismą, atrodytų, dėl poros menkų smulkmenų: pratęsiant eilinį suėmimo terminą, jis kartą nebuvo atvežtas į teismą. Tai būtų pusė bėdos, jei ne dar viena smulkmena - tęsiant suėmimą buvo pakeisti jo motyvai. Strasbūrui tai pasirodė svarbi aplinkybė, neleidusi suimtajam savo advokatui išdėstyti kitų gynybos nuo suėmimo argumentų, o valstybei užtikrinti efektyvios suėmimo kontrolės. Tiek užteko, kad Žmogaus Teisių Teismas lietuviui padarytą žalą įvertintų 8 000 litų, kuriuos taip pat sumokėjo mūsų iždas, o ne Žmogaus teisių konvencijos neišmanantys teisėjai.
Beveik visi yra girdėję, jog garsieji Lietuvos vyrai H. Daktaras ir A. Šleževičius Strasbūre irgi prisiteisė stambias sumas, tačiau ko bepaklausi - nė už ką nepasakys. Ogi irgi dėl smulkmenų, nes Strasbūre smulkmenų nepripažįstama.
Dėl užsitęsusio tampymo po teismus A. Šleževičius pasiskundė Žmogaus Teisių Teismui, kuris pripažino, jog Lietuvos valdžios vidaus institucijos bylos tyrimo neatliko nei stropiai, nei kruopščiai: teismai tris kartus atsisakė bylą nagrinėti iš esmės, o beveik puspenktų metų trukęs procesas pažeidžia Žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, mums jau žinomą iš A. Grauslio bylos. A. Šleževičiui priteista 30 000 litų moralinė žala ir 70 000 litų bylinėjimosi išlaidų. Gaila, kad Strasbūras negali įpareigoti įkrėsti rykščių neraštingiesiems prokurorams!
Dar painesnis reikalas H. Daktaro byloje. Strasbūre buvo nutarta, jog Aukščiausiasis Teismas, šališko teisėjo sudarytas iš nešališkų pavaldinių, galėjo vien dėl to būti šališkas, todėl pripažino, kad H. Daktaro žmogaus teisės pažeistos. Strasbūro teismas kaliniui nepriteisė jokio piniginio atlyginimo už žalą - tik 10 354 litus bylinėjimosi išlaidų. Jų tikrai būta, nes H. Daktarui atstovavę advokatai R. Girdziušas ir V. Sviderskis yra vieni garsiausių šalyje, tad ir vieni brangiausiųjų. Šioje byloje, kuriai Strasbūras skyrė ypatingą dėmesį, buvo cituojama "Akistata" bei kiti laikraščiai, kuriuose tuometinis generalinis prokuroro pavaduotojas Artūras Paulauskas H. Daktarą išvadino nusikaltėlių lyderiu bei mafijos vadeiva. Ilgokai dvejojęs Strasbūras visgi nutarė, kad A. Paulauskas Henriko atžvilgiu nekaltumo prezumpcijos nepažeidė. Po šio precedento Lietuvos teisininkai išmoko prireikus truputį prikąsti liežuvius.
Kalinys tapo kolonijos didvyriu
Rašant į Stasbūrą galima ir apsijuokti. Taip nutiko įžymiajai "TV moteriškei", televizijos "Tele-3" kūrėjai ir savininkei Liucijai Baškauskaitei (60 m.).
Ši Amerikos lietuvė supyko ant vyriausiosios rinkimų komisijos, kam ši 1997-ųjų spalį neįregistravo jos kandidatūros prezidento rinkimuose, nors paėmė ir negrąžino 4 200 litų užstatą. L. Baškauskaitė, be visa kita, skundėsi, jog netekus teisės iškelti savo kandidatūrą, jai tai "turėjo įtakos asmens santykiams su kitais žmonėmis bei profesinei veiklai". Moteriškė taip pat bėdojo, kad dėl tos pačios priežasties ji negalėjo pareikšti savo politinių įsitikinimų, nes "negalėjo balsuoti už save", taip prarado saviraiškos laisvę ir buvo... diskriminuojama.
Strasbūras išklauso ne tik skundus, bet ir antrąją pusę. Iš Lietuvos sulaukę atsakymo, jog L. Baškauskaitė nenorėjo paklusti įstatymams, tai yra atsisakyti JAV pilietybės, žmogaus teisių teisėjai L. Baškauskaitės skundo net nepriėmė nagrinėti. Dabar L. Baškauskaitė gyvena Santa Monikoje, kur JAV pilietybė - itin vertingas dalykas.
Visgi po bylinėjimosi su Lietuva bene labiausiai išgarsėjo ir daugiausia likimų pakeitė Juozas Valašinas (28 m.). 1993-iaisiais 9 metus už ginklus nuteistas kalėti šis vyras buvo Pravieniškių kolonijoje, kai 1995-ųjų kovą užsuko Europos tarybos Parlamentinės asamblėjos narys G. Frunda, vykdęs Lietuvos įkalinimo įstaigų reviziją. J. Valašinas europiečiui atvirai išklojo apie visas kolonijos negeroves. Už tai, nors kolonijos vadovybė ir neigia, J. Valašinas buvo perkeltas į Lukiškių kalėjimą. Tuomet J. Valašinas griebėsi plunksnos ir (iš G. Frundos žinodamas, kur) į Strasbūrą išsiuntė pranešimą dėl žmogaus teisių pažeidimų įkalinimo vietose. Skundas buvo maždaug iš 100 punktų: dėl to, kad kalinių blogas maistas; kad nuteistieji kankinami perpildytose kamerose; priversti tupėti antisanitarinėse "tupyklose"; žeminami prižiūrėtojų ir t. t. Daugumą kaltinimų Strasbūras atmetė, nes ir ten manoma, jog kolonija - ne sanatorija. Kartu visgi pripažinta, jog Lietuvos kolonijose ne viskas gerai. Svarbiausiu pažeidimu pripažinta kolonijos administracijos nepagarba J. Valašino teisei susirašinėti. Administracija nepagrįstai cenzūruodavo kalinio laiškus, ypač siunčiamus į Strasbūrą. Teismo sprendimas - J. Valašinui išmokėti 6 000 litų kompensaciją bei 1 700 litų susirašinėjimo išlaidų. Beje, sprendžiant šią bylą Strasbūre vėl buvo cituojama "Akistata". Po J. Valašino precedento režimas Lietuvos kolonijose palengvėjo, administracijos truputėlį pasitvarkė, panaikinti kai kurie absurdiški kalinių suvaržymai, o teisybės ieškotojas tapo dideliu autoritetu.
Neturi pinigų - užmiršk Strasbūrą
Dar viena labai svarbi paslaptis. Kartais nuskriaustieji nežino, kad Žmogaus Teisių Teismas nagrinėja skundus tik po to, kai buvo panaudotos visos teisinės gynybos priemonės savo šalyje. Kriminalinei policijai gerai pažįstamas klaipėdietis Linas Saukaitis (24 m.) 1997-ųjų gegužę buvo nuteistas kalėti 7 metus už plėšimą. Po gerų metų kiti įkliuvę nusikaltėliai prisipažino apiplėšę tą taksistą, už kurį nuteistas nekaltasis. 1999-ųjų žiemą byla prieš L. Saukaitį nutraukta. Neteisėtai kalėjęs per 20 mėnesių L. Saukaitis kreipėsi į Žmogaus Teisių Teismą. Atrodytų, laimėjimas garantuotas - pažeista pagrindinė žmogaus teisė į laisvę ir teisingumą. Visgi Strasbūras L. Saukaičio pareiškimo net nepriėmė nagrinėti, nes prieš ten kreipdamasis vaikino advokatas A. Petrauskas dėl nežinojimo neišnaudojo visų teisinių priemonių savo šalyje.
Jei po visko, ką perskaitėte, dar neatšalo noras rašyti į Strasbūrą, rašykite. Ten priima ir ne advokato, net ir lietuviškai rašytus pareiškimus. "Akistata" pasidomėjo, kiek kainuotų advokato paslaugos. Prestižinėje Vilniaus SPES advokatų kontoroje užsiprašė nuo 5 000 iki 10 000 litų - nelygu byla ir skundas. Bylinėjimosi su Strasbūru rekordininkas Vilniaus advokatas K. Stungys (savo klientams jau šiandien yra laimėjęs net 4 bylas) "Akistatai" sakė, jog bylinėjimasis Žmogaus Teisių Teisme yra labai ilgas, išmanymo, kruopštumo bei patirties reikalaujantis procesas, todėl yra itin brangus. K. Stungio paslaugos kainuotų kiek pigiau, tačiau taip pat tūkstančius litų. Pigiausias "Akistatos" rastas advokatas - joniškietis V. Falkauskas, kuris Strasbūre bylinėjosi ir pats, ir vedė kelis susirašinėjimas. Jis sakė apsiimtų skundą rašyti už 2 000 - 3 000 Lt, tačiau iki šiol V. Falkauskas Strasbūre nėra nieko laimėjęs.
