Paeiliui įvykę smurto prieš vaikus atvejai pasiekė aukščiausią valdžios lygmenį ir yra progą demonstruoti rūpesti bei ieškoti sprendimų.
Smurtą prieš vaikus turime ne nuo vakar. Kad to nebūtų stengiasi dešimtys vyriausybių ir visuomeninių organizacijų. Yra ir įstatymai, bei jų priežiūrą vykdančios institucijos. Bet turime ir smurtą, kurio pastebime tik nedidelę dalį.
Kai skriaudžiami vaikai, tai mus jaudina. Mažieji mūsų piliečiai patys neapsigins. O kai mušamos jų mamos, mums jų vienodai gaila? Ar smurto prieš vaikus protrūkis nėra smurto prieš moteris toleravimo pasekmė? Na žinoma, niekas atvirai to neteisina, tik stengiasi nepastebėti. Mes demonstruojam, kad nieko nevyksta ir taip pritariam smurtui buityje.
Policija teigia per metus sulaukianti virš 50 tūkstančių iškvietimų į buitinius konfliktus. Galima tik numanyti, kad daugeliu atveju pagalbos ieškojo moterys, nes smurtavo jų vyrai. Apklausos rodo, kad apie patirtą smurtą išdrįsta prabilti tik apie 10,6 procento nuskriaustųjų.
Bet tai problema, kurią, kokia ji bebūtų, galima vienaip ar kitaip išspręsti. Tik deja, Lietuvoje ir smurtautojai, ir smurto aukos dažniausiai renkasi kitą kelią - slepia mėlynes ir sumušimus drabužiais, "maskuoja" pudra ir tamsiais akiniais, užuot ieškoję pagalbos. Vis dar smurtas laikomas gėdingu dalyku, šeimos paslaptimi, kurią reikia slėpti nuo aplinkinių.
Jei moteris, besikreipianti į policiją, neturi didelių sužalojimų, konfliktas vertinamas kaip vidinis šeimos reikalas ir policininkams labai sunku padėti moteriai. Beje, dažnai kitą rytą moteris pati bėga į policiją ir gina vakare ją mušusį vyrą, nes ji susivokia, kad bauda smurtavusiam vyrui tai pinigai, kuriuos teks sumokėti iš šeimos biudžeto. Moterys tikisi, kad jis pasikeis ir todėl nenori klampinti jo į teisinį prievartos mechanizmą.
Norint kovoti su smurtu, maža rūpintis tik nuskriaustomis moterimis ir vaikais, būtina dirbti su vyrais, kurie dažniausiai yra smurtautojai prieš moteris ir vaikus. Iš moterų krizių centrų, kur joms suteikiama laikina prieglauda, psichologinė reabilitacija, moterys priverstos grįžti į namus, kur jų laukia tų pačių problemų slegiami vyrai.
Smurto šeimoje problema dažnai vertinama rimtai, tačiau paprastai akcentuojamas vienas jos aspektas - pagalba bei parama nukentėjusiai, silpnesniajai pusei - moteriai arba vaikui. Tuo tarpu vyras, kuris dažniausiai yra smurtautojas, paliekamas su savo pražūtingu polinkiu vienas. Deja, jis tik smerkiamas, o pagalbos nesulaukia. Taip atsiduriama užburtame rate.
Vyrų krizių ir informacijos centras kreipia dėmesį į pagrindinį smurto kėlėją - agresijos negalintį suvaldyti vyrą. Jam padėti įmanoma teikiant specialistų konsultacijas, kuriose nagrinėjamos agresijos priežastys ir atskleidžiamos agresijos atsisakymo galimybės. Mes tik pradedam šį darbą, bet skandinavų patirtis rodo, kad tai efektyvios priemonės.
Žinoma, sunkų tikėtis, kad visi skriaudikai patys atbėgs konsultuotis. To nebūna, tam reikalinga motyvacija. Dažniausiai kaltės priežasčių ieškoma aplinkiniuose, tik ne savyje.
Todėl tie minėti skandinavai yra sukūrę sistemą, kuri priverčia smurtautoją ieškoti galimybių keistis. Į krizių centrus ten vyrai ateina įvairiais keliais. Vienus nukreipia policija, kitus vaiko teisių apsaugos tarnybos. Dažniausiai tai būna lyg alternatyva nuobaudai arba specialistų patarimai sprendžiant kitas problemas. Tarkim šeimos konsultacijų centrai, arba narkologai nesunkiai gali pastebėti, kad žmogus nevaldo agresijos, todėl ir rekomenduoja apsilankyti specializuotuose vyrų krizių centruose.
Siekdami tik kriminalizuoti smurtą buityje mes visko neišspręsime. Turime suteikti galimybę žmonėms keistis. Nekęskim nuodėmės, bet mylėkim nuodėmingąjį.
Algirdas Meškauskas Vyrų krizių ir informacijos centro steigėjas Tel. 2612740, 8 686 73307
Šis pranešimas atsiųstas per "BNS kurjerio" sistemą. BNS už pranešimo spaudai turinį neatsako. Jei nenorite gauti pranešimų spaudai, rašykite [email protected]. Techninio pobūdžio klausimais kreipkitės adresu [email protected]
