Daiva NORKIENĖ
Atlikti kratą lietuvio namuose yra lygiai taip pat pavojinga kaip tuščiomis rankomis binzinėti po alkanos zoologijos sodo panteros narvą. Maždaug taip dabar mąsto keli sostinės pareigūnai, per vieną mėnesį tarnybos metu "prisigaminę" tiek adrenalino, kad "užtektų pusei gyvenimo".
Geriau - patyrę
Baigiantis pernykštei vasarai Vilniaus rajono policijos komisariato Ekonominių nusikaltimų tyrimo poskyrio pareigūnai, gavę patikimos operatyvinės informacijos apie Medininkų apylinkėje klestintį pilstuko prekybos "tašką", prokuratūroje išsirūpino orderį ir nuvyko daryti kratos. Du jauni, tvirti policijos inspektoriai Saulius Nevardauskas ir Marjanas Voiničius, kurių horoskopai tą dieną nežadėjo jokių netikėtumų, pasibeldė į pilstukininkės duris. Šeimininkė, energinga šešiasdešimtmetė, pakvietė atvykėlius vidun. Marjanas ir Saulius, kaip ir pridera padoriems pareigūnams, prisistatė, kas tokie esą, parodė prokuroro išduotą kratos orderį. Paprašyta pasirašyti, jog su dokumento turiniu susipažino, bobutė klusniai linktelėjo. Ji dar kurį laiką lyg ekspertė-grafologė "tyrinėjo" prokuroro parašą ar raidžių pasvirimo kampą. Paskui pasikasė pakaušį, pamąstė. Ir kad griebs iš pareigūno rankų oficialųjį dokumentą!
- Kokį tu čia man dabar šūdą kiši?! Duokš jį čionai! - ir apstulbusių policininkų akivaizdoje turkšt purkšt - ketvirto formato orderį susmulkino į daugelį mažų "orderiukų".
Inspektoriai bematant sumojo: kol sulakstys iš Medininkų į Vilnių naujo dokumento, grįžti atgal nebebus prasmės - nelegaliai laikomas etilo alkoholis "išgaruos". Vienintelė pareigūnų viltis buvo surinkti orderio likučius, todėl S. Nevardauskas lenkėsi prie ant grindų gulėjusių skiaučių. Tačiau čia prasidėjo antrasis raundas: greta buvęs pilstukininkės sūnus šoko jo sulaikyti. Vienas vyrų griuvo ant lovos, antras - ant jo. O baldas, neišlaikęs tokių didelių apkrovų, sulūžo, ir vyrai atsidūrė beveik asloj. Laimė, netrukus šeimininkai atitoko, kad Baudžiamajame kodekse yra pasipriešinimą pareigūnams apibrėžiantis straipsnis. Tik tada inspektoriui pavyko iš horizontalios padėties "pereiti" į vertikalią, o "orderiukai" buvo surinkti.
- Kelių dokumento dalių taip ir neradome, turbūt bobutė suvalgė, - tebegūžčioja pečiais S. Nevardauskas.
Kaip pareigūnas tapo sprinteriu
Pareigūnai sužinojo, kad vienos bylos įkalčius įtariamasis, vieno baro apsaugininkas Eugenijus Paulauskas, gali būti paslėpęs savo sesers Aušros Giedraitienės namuose Liudvinave. Saugesnės vietos, tiesą sakant, ir nesugalvosi: kiemą juosia tvirta tvora, viduje palaidi vaikštinėja du galingi Kaukazo aviganiai. Gyvenamasis namas stovi pačiam kiemo gale, už pusšimčio metrų, tad vargu ar kratos daryti atvykę policininkai sveiki nubėgtų tokią ilgą distanciją. Taigi vieną dieną kriminalistai, "linksmindami" kaimą ir nasrus išviepusius šunis, veltui pirmyn atgal mynė A. Giedraitienės patvoriu. Namuose, anot pareigūnų, kažkas buvo, tačiau niekas neįsileido. Kitą dieną, apsiginklavę specialiomis priemonėmis prieš šunis, kriminalistai į Liudvinavą atvyko drauge su mums jau pažįstamais S. Nevardausku ir M. Voiničiumi.
- Taip ir tapau sprinteriu, - vis dar šiurpdamas minėtą dienelę prisimena M. Voiničius.
Pasirodo, vyrams atvykus su "specpriemonėmis", jokių gyvulių kieme nesimatė, todėl visi keturi pareigūnai lyg niekur nieko perėjo kiemą ir laimingai pasiekė namą. Trys suvirto vidun kratos daryti, o ketvirtasis, Marjanas, pasiliko saugoti, kad kas nors nemėgintų iš namo pasprukti pro atsargines duris. Minutę kitą kieme buvo tylu ir ramu. Pareigūnas pavaikštinėjo pirmyn ir atgal, nusižiovavo. Žinojo, kad jo kolegos viduje ieško "vidiako", paso ir paskolos raštelio, ir jiems "nepavydėjo". Jam gerai: vaikšto sau gryname ore, saulėje. O štai vyrai centimetras po centimetro "kuičia" svetimas spintas, lentynas ir stalčiukus...
Tąpat akimirką visai šalia tarsi iš po žemių atsirado veršio dydžio Kaukazo aviganiai - juodas ir rudamargis. Specialiųjų priemonių Marjanas išsitraukti nespėjo - keturkojai savąsias parodė kur kas greičiau. Pareigūnui nieko kito neliko, tik pasipustyti padus ir visu greičiu skuosti pas bičiulius į namą. Marjanas įlėkė be kvapo ir iš visų jėgų - už durų rankenos. Taip ir būtų stovėjęs, jeigu ne šeimininkas. Neturėdamas kitos išeities, šunis kažin kur pririšo arba uždarė.
Bėgte paskui įkalčius
Namų šeimininkė, matyt, tikėjusis, kad jos "apsauga" nesnaudžia, įkalčių nebuvo paslėpusi. Jos brolio pasas gulėjo kitų asmeninių dokumentų krūvelėje, o paskolos raštelis - rankinuke. Ramiai stebėjusi, kaip policininkai pamažu apieško namus, ji pastebimai susijaudino tik tada, kai kažkuris pareigūnų ryžosi peržiūrėti dokumentus.
- Tokios įtampos, tokios slogios atmosferos kaip tuose namuose anksčiau dar nebuvome patyrę, - "Akistatai" sakė S. Nevardauskas. - Šeimininkė su dokumentų krūvele ėmė bėgti, paskui juos perdavė savo mažametei dukrai ir liepė paslėpti. Mergaitė bėgte per kambarius, mes - iš paskos. Ji įpuolė į kitame namo gale gyvenusių svetimų žmonių butą, mes - irgi. Vidun patekę per vieną namo galą, išpuolėm per priešingą. Kadangi bėglei lipome ant kulnų, ji prišoko prie garaže triūsusio tėvo ir popierius atidavė šiam. Jis buvo protingas žmogus: - daiktus perdavė mums. Čia ir radome ieškomą pasą.
Po kurio laiko gaudynės ir vėl pasikartojo, tik jau su kliūtimis. S. Nevardauskas pasidėjęs ant kelių apžiūrinėjo namų šeimininkės rankinę. Šalimais nenustygdamos šmirinėjo dvi mergaitės. A. Giedraitienė, pagriebusi rankinę, metė ją savo dukrai ir vėl liepė bėgti. Viskas baigėsi tuo, kad S. Nevardauskas, pakeliui šiek tiek šeimininkės apibraižytas, bėglę pavijo namo kieme. Rankinuke rado taip atkakliai ieškotą paskolos raštelį. M. Voiničių, kol jis užstojęs kambario tarpdurį mėgino neišleisti A. Giedraitienės, pastaroji taranavo savo kūnu. Keiksmažodžių ir įvairių "malonių palinkėjimų", kuriuos tą dieną išgirdo, pareigūnai net neskaičiuoja.
Už pasipriešinimą - byla
Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros vyr. prokuroro pavaduotojas Kazys Paplavuchinas "Akistatai" sakė:
- Iškėlėme tai moteriai baudžiamąją bylą. Už pasipriešinimą pareigūnams.
Šiuo metu A. Giedraitienei iškelta baudžiamoji byla jau atiduota teismui. Jeigu bus įrodyta šios moters kaltė, jai teismas gali skirti laisvės atėmimo bausmę iki 2 metų. Vienos degalinės valytoja dirbančią moterį jos darbdaviai charakterizavo teigiamai: kaip ramią, tvarkingą. Tačiau "Akistatos" žurnalistai, panorę išklausyti ponios Aušros poziciją, turėjo nusivilti. Prie namų vartų mus pasitiko tie patys galingi aviganiai, o į jų lojimą atbėgusi moteris ne tik nepanoro pasisakyti, kas tokia esanti, bet ir atsisakė nuo bet kokių komentarų šunų ir policininkų tema.
