Aurelijos JARUŠEVIČIŪTĖS ir Vytauto ŽUTAUTO fotoreportažas
Ant dviejų plokščių
Tingveliro nacionalinis parkas įdomiausias tuo, kad čia galima pamatyti, kur susieina Eurazijos ir Šiaurės Amerikos Žemės litosferos plokštės. Tos plokštės nuolat juda ir tolsta viena nuo kitos. Atlanto vandenyno dugne yra kalnų grandinė, kuria ir praeina tų plokščių siena. Lūžio vietoje nuolat būna žemės drebėjimų, vulkanų išsiveržimų. Taip atsinaujina vandenyno dugnas. Islandija - viena iš nedaugelio vietovių, kur lūžio zona eina ne vandenynu, bet sausuma. Tad Tingveliro parke gali surasti tokią vietą, kad viena koja atsistotum ant vienos, o kita - ant kitos plokštės. Vaizdžiai tariant, galėtum net pasisupti. Ta linija - tik ji nėra tiesi - eina per visą salą, bet kitose vietose yra neprieinama dėl kalnų ar ledynų.
Mokslininkai prognozuoja, kad šylant klimatui, Islandiją gali ištikti katastrofa. Šiuo metu plokštes yra prispaudęs Grenlandijos ledynas. Jam tirpstant spaudimas į Šiaurės Amerikos plokštę mažės ir ji pakils į viršų tiek, kad per prasivėrusį plyšį ant karštos magmos plūstels okeano vanduo. Jis pavirs karštais garais ir verždamasis į viršų sudraskys Islandiją. Tai, aišku, tik hipotezė.
Dar viena parko įžymybė - čia 930-aisiais metais buvo įkurtas turbūt seniausias pasaulio parlamentų Altingas. Tuo metu Islandijos gyventojai vertėsi gyvulininkyste ir žvejyba. Tai buvo laisvi žmonės, kurie viską ir sprendė bendruomenių susirinkimuose. Centrinis susirinkimas ir buvo Altingas. Ir nors vėliau Islandija priklausė tai norvegams, tai danams, tačiau Altingas veikė kaip patariamasis susirinkimas. 1944 metų birželio 17 dieną Altinge buvo paskelbta Islandijos nepriklausomybė.
Velnias spjaudosi siera
Iš parko siauru, kai kur asfaltuotu, o kai kur tik per sustingusią lavą nugreideruotu keliu sukame geizerių link. Tų geizerių pilna visoje Islandijoje, tačiau turistai paprastai važiuoja prie to, kuris veikia nuolat.
Prie Strokuro (Muštuvo) nuolat pilna turistų su fotoaparatais, nes šis geizeris iššauna kas dešimt minučių. Po šūvio geizeris atrodo lyg duobė, pilna vandens. Vanduo siūbuoja, kunkuliuoja, pamažu traukiasi į gelmę, vėl kyla, duobė prisipildo net per kraštus. Dar sykį tarsi kas įsiurbia vandenį ir spjauna - tada garų stulpas šauna į maždaug 30 metrų aukštį. Aplink pasmirsta siera (neveltui pasakose velniai smirda siera - taip, matyt, yra iš tikrųjų). Geizeris aptvertas, nes iš gelmių šauna karštas vanduo. Po dešimties minučių viskas pasikartoja.
Iš viso Žemėje yra daugiau kaip 1000 geizerių. Geizeris susidaro, kai gelmių temperatūra tiek įkaitina požeminį vandenį, kad jis skverbiasi į paviršių. Po įsiveržimo į rezervuarą vėl priteka šalto vandens, o jis vėl įkaista. Naujojoje Zelandijoje veikė geizeris Vaimangu, kuris vandenį, o kartu ir akmenis išmesdavo net iki 460 metrų aukščio. Dabar tokių geizerių nebelikę. Toje pačioje Islandijoje šalia Strokuro yra Didysis geizeris, kuris kartais snaudžia, o prabudęs vandenį ir garus iššvirkščia iki 60 metrų aukščio.
Nuo geizerių sukame prie Hvitos upės. Čia įspūdingas Auksinis krioklys - Gulfosas. Šimtai turistų stebisi vandens galybe - iš 32 metrų aukščio krentančio vandens purslai aptaško arčiau priėjusiuosius. Čia jau ne karštas vanduo iš gelmių, o šaltas, atitekantis iš ledynų.
Mėnulio landšaftu per kalnus
Kitą dieną - išvyka pro Heklos ugnikalnį į Spalvotuosius kalnus - Landmanalaugar. Kelionės pradžia nieko blogo nežada. Važiuojame pro lavos ir geizerių laukus. Vėliau sukame link veikiančio 1491 metrų Heklos ugnikalnio. Asfaltas baigiasi, tačiau akmenuotas kelias vis dar neblogas. Sutinkame vieną kitą mašiną. Automobiliui pravažiavus dar ilgai stovi dulkių debesys. Netoli Heklos keturračiais laksto šių mašinų mėgėjai.
Šiuo metu Hekla rami, tačiau po žemės drebėjimo patys islandai tikisi, kad ji gali išsiveržti. Jiems tai jokia naujiena. Šalyje net 18 veikiančių ugnikalnių. Vietiniai juos net bando sutramdyti. 1973 metais sausio 23-iosios naktį Heimaei saloje ugnį ir pelenus į dangų išmetė Helgafelio ugnikalnis. Saloje gyveno net 5500 žmonių. Visi jie per pusę paros buvo išvežti į Islandiją. Tačiau atsirado drąsuolių, kurie nepanoro palikti savo gimtinės. Jie susispietė uoste, o kai lava, užliejusi miestą, artėjo ir prie jų, įjungė vandens siurblius ir atšaldė lavą. Ir dabar saloje verda gyvenimas. Turistams ji įdomi tuo, kad vos metro gylyje uolos temperatūra siekia net 50 laipsnių.
Nusipaveiksluojame prie nurimusios Heklos ir judame toliau. Žemėlapyje baigiasi geltona kelio linija ir prasideda punktyrinė - "kiti keliai". Prieš įvažiuojant į tokį prastą, "laukinį" kelią, stovi ženklas. Sustojame nedideliame alpinistų kaimelyje, atsigeriame kavos. Čia ir degalinė, kurioje perspėjantis užrašas - kita degalinė už 326 kilometrų.
Kelias darosi toks, kad net ir lėtai judant barška dantys. Viražai, kilpos ir pilnas akmenų "mėnulio landšaftas". Be to, vis kylam aukštyn ir aukštyn. Aplink - nė gyvos dvasios. Nebėra jau ir lubinų, bet atsiranda vienas kitas čiobrelis.
Buvome perskaitę, kad oficialus turistų sezonas į Spalvotuosius kalnus pradeda veikti nuo birželio vidurio. Tik niekieno nepasiteiravome, ar šiemet sezonas pradėtas laiku. Kalnuose jau nieko nebepaklausi, tačiau matosi, kad kelias prabrauktas greiderio.
Smagiau pasidaro tik kai iš priekio, mirktelėjusios šviesomis, prašliuožia dvi mašinos. Tai mus įkvepia - jau drąsiau miname greičio pedalą ir sukame ratus į kalnus. Tam, kuris už vairo, nėra kada dairytis ar šaukti iš baimės. Kitiems blogiau - vienoje pusėje kalno šlaitas, o kitoje - tarpeklis. Kartais vienas ratas net pakimba ore. O oras vis bjursta. Prasideda lietus. Iš priekio atšliaužia dar vienas visureigis. Jis ne šlapias, bet visas snieguotas. Užsikabarojame ant kalno viršūnės ir trumpam stabtelime. Pavaikštome po tirpstantį sniegą ir aikčiojame dėl gražios panoramos. Stebimės krištolo tyrumo vandens upeliais, garmančiais į apačią, ir dar nežinome, kad tuos visus upelius mums teks pervažiuoti.
"Parketinis visureigis" neapvylė
Po 10 minučių sustojame prie pirmo upelio. Atrodo, negilu, bet juk mūsų visureigis Lietuvoje vadinamas "parketiniu". Šarūnas nusiauna batus, pasiraitoja kelnes ir išbando kalnų vandens geliantį šaltį. Atrodo, kad šį upelį įveiksime. Pavyksta. Bet tai tik pradžia. Tada įveikti bent dvi dešimtis nuo kalnų tekančių upelių. Kažkur viduryje jau norėjosi verkti, bet kas iš to? Atgal juk negrįši. Lyjant lietui įveiktos brastos galėjo pasidaryti dar gilesnės ir tikrai jau nebeįveikiamos.
Situacija tampa ekstremali. Mobilieji neveikia, racijos neturime, o iki namų dar toli toli. Raminame save, kad gal kas važiuos ir kad nesutems. Poliarinė diena ilga ilga. Artėjant vidurnakčiui lyg ir ima temti, darosi pilka, bet už valandos jau ima švisti. Tad klaidžioti patamsyje neteks.
Prie vienos brastos sutinkame, kaip mus atrodo, skandinavus. Vyresnieji angliškai nešneka, tačiau išlipęs paauglys mums įvaro šiurpą - laužyta anglų kalba praneša: upių bus dar ne viena.
Žemėlapyje mūsų kelias vėl virsta geltona juosta, tačiau iš tiesų kelias vis dar "necivilizuotas". Smagiau tik tiek, kad pasivejam ta pačia kryptimi važiuojantį "Suzuki". Pasižiūrime, kaip jis rėplioja per vandenį, ir patys darome tą patį.
Atrodo, kad sunkiausia kelio dalis jau įveikta. Vienoje vietoje randame kempingą ir bandome ieškoti ko nors užkąsti. Deja, puodai dar nesumontuoti, jau atvežti - vadinasi, iki sezono pradžios netoli. Alkani, bet tikrai nepikti, o didžiuodamiesi, kad įveikėme kalnus ir kad organizuotieji turistai viso to nemato, spaudžiame žemyn. Po geros valandos Viko mieste vėl šveičiame avieną.
Tą dieną pravažiuojame dar vieną įspūdingą krioklį. Beje, vėliau sužinome, kad mes kalnuose buvome netoli karštųjų versmių. Maždaug už dviejų kilometrų galėjome atsigaivinti šiltame vandenyje. Kai važiuosime kitais metais, jau žinosime.
Nuogos islandžių blauzdos
Didžiausias Islandijoje ledynas Vatnajokulis mums nepasiekiamas, nes per toli, o mūsų atostogos - per trumpos. Bet pavaikščioti ant ledo vis tiek norisi. Tad važiuojame prie Myrdalsjokulio. Iš Reikjaviko jau kaip tikri senbuviai išriedame be jokių klaidžiojimų. Iki pat šio ledyno kelias asfaltuotas. Per uolas tenka važiuoti gal tik kilometrą. Prie pat ledyno susitinkame tautiečius, kurie stebisi: "Tų lietuvių visur pilna". Iš tikro - ir ko jie ten važiuoja? Mūsų sutiktieji lipa į autobusą, o mes kaip kokie kalnų ožiai šokinėjame nuo akmens ant akmens, kad užkoptume ant ledo, o po to - dar įlįstume ir į ledinį urvą. Jau patyrėme, kad prie ledyno dažniausiai lyja lietus.
Klimatas čia keičiasi kas minutę. Buvome skaitę, kad tik tris dienas per metus Reikjavike nelyja. Mes išbuvome šešias, bet sostinėje nė karto taip ir nelijo. Šalyje lijo ir snigo, tačiau jokių problemų dėl to nekilo. Vietiniai iš vis naudojasi kiekviena saulėta minute. Mes vaikščiojome vos ne su žieminėmis striukėmis, o islandų šešiolikmetės rodė nuogas šlaunis ir rankas. Šeštadienį pavakary, kai mieste ėmė siausti jaunimas, matėme net basomis šlepsinčių merginų.
Gal kiek klaidingas ir mūsų įsivaizdavimas, kad Islandijoje, esančioje šalia Šiaurinio poliarinio rato, yra labai šalta. Orus čia įtakoja šiltoji Golfo ir šaltoji Grenlandijos srovės. Reikjavike sausio mėnesį, jei būna 10 laipsnių šalčio, visi rėkia, kad labai šalta, nes vidutiniškai būna iki 3 laipsnių šalčio. Šilčiausia liepos mėnesį - 8 - 13 laipsnių šilumos. Šiaurinėje salos dalyje atšala vidutiniškai iki 6 šalčio sausį, ir sušyla iki 14 liepą. Ir sniego nedaug būna. Užtat nuolat siaučia vėjai ir rūkai. Jie sukelia daugiausiai rūpesčių, nes pučiant didesniam kaip 30 metrų per sekundę vėjui, uždaromi keliai. Būna taip, kad žmogus išvažiuoja iš namų ir grįžta tik po kelių dienų. Ir ne dėl to, kad užsibuvo pas kokią meilužę, bet dėl vėjo.
Pasivaikščioję po purviną ledą, vėl paliekame asfaltuotus kelius ir sukame link Grindaviko. Tą miestuką, šalia kurio yra Žydroji lagūna, galime pasiekti ir gerais keliais, bet mes norime apžiūrėti pusiasalį. Be to, žinome, kad kažkur pakely yra žuvies patiekalų restoranėlis.
Šį kartą vėl važiuojame "mėnulio landšaftu", tačiau lygiais keliais. Tik vienoje vietoje reikia persiversti per kalnagūbrį. Iki lavos laukų važiuojame pro dirbamos žemės laukus. Po plėvele matome augančias bulves, o šiltnamiuose - agurkus. Kita augmenija labai skurdi.
Saloje iš viso tik 500 rūšių augalų. Beveik visi jie atkeliavę iš Europos, o tik 10 rūšių - iš Amerikos. Yra ir vienas kitas miškas. Dažniausi medžiai - beržai, laukiniai šermukšniai, o prieš dvi dešimtis metų užsodinta ir spygliuočių.
Panašiai yra ir su gyvūnais. Iš laukinių užsilikusi tik poliarinė lapė, kuri, manoma, į salą atėjo ledu. Ji minta paukščiais, tačiau kartais pasimėgauja ir aviena, tad fermeriai lapių nesigaili. Žmonės į Islandiją dar atvežė pelių ir elnių. Pelės - tiek laukinės, tiek naminės - paplito po visą šalį, o elniai ganosi tik šiaurinėje dalyje.
Šalyje tik gal kiek daugiau paukščių - mums neįprastų rūšių. Kadangi saloje beveik nėra vabalėlių ir musių, tai neturi ko lesti ir visokių rūšių žvirbliai ir varnos. Dauguma paukščių yra susiję su jūra: įvairios žuvėdros, kormoranai, kelių rūšių antys ir žąsys. Patys didžiausi paukščiai saloje yra gulbės ir ereliai. Nacionalinis Islandijos paukštis yra pufinas. Jis ir gražus, ir skanus. Be to, Islandijoje nutupia daugybė paukščių, skrendančių iš Šiaurės Amerikos į Europą ir atgal.
Menkių karas
Važiuodami į Islandiją, tikėjomės prisivalgyti daug žuvies, tačiau jos čia nėra labai daug. Galbūt patiems islandams žuvis taip atsibodusi, kad jie svečiams jos ir nesiūlo? Kavinių, restoranų valgiaraščiuose - vos vienas kitas žuvies patiekalas.
O juk žvejyba yra Islandijos ekonomikos pagrindas. Šaltuose ežerų vandenyse čia veisiasi upėtakiai, o upėse - lašišos. Pakrantėse apie salą pilna menkių, silkių, krevečių, moliuskų. Islandai patys išplėtė savo jūrinius teritorinius vandenis nuo 3 iki 200 jūros mylių ir sukėlė kitų Europos šalių pyktį. Britai dėl to buvo net nutraukę diplomatinius santykius. Menkių karą islandams buvo paskelbusios ir kitos Atlanto šiaurėje žvejojančios šalys.
Dabar Islandijoje užregistruota per 1000 žvejybos laivų. Sugautą produkciją - jūros ešerius, silkes, mėlynuosius merlangus, menkes, plekšnes, šamus ir kitas žuvis - islandai tiekia JAV, Europai ir net Japonijai. Japonai iš islandų nuperka beveik visus šių sugautus banginius.
Reklama - prekybos variklis
Pagaliau tarp lavos laukų privažiuojame gražią pajūrio gyvenvietę. Lengvai surandame ir jūros patiekalų restoranėlį. Jis pilnas žmonių. Štai ką reiškia tinkama reklama. Savo patiekalus restorano šeimininkai reklamuoja lėktuvuose platinamame žurnale. Taigi skrydžio metu apie restoraną sužinojome ne tik mes.
Nors restoranas reklamuojamas kaip žuvies patiekalų, čia patiekiama ir avienos. Šiaip restoranėlis kuklus - mediniai stalai, kėdės. Tačiau maistas skanus. Valgome žuvienę, omarus. Žuvienė, kaip, ir kitos sriubos - trinta. O štai omarai gerokai mažesni už europinius ar amerikinius.
Neragavusiems ir nemačiusiems omarų parašysime, kad tai tokie dideli vėžiai. Amerikinis omaras užauga iki 60 centimetrų ir sveria iki 15 kilogramų, europinis - kokiais 10 centimetrų trumpesnis ir sveria apie 10 kilogramų, o štai šiaurinėse jūrose augantis norveginis užauga iki 30 centimetrų ir sveria apie 5-7 kilogramus. Skonis panašus į mūsų mažų vėžiukų, bet dydžiu nėra ko lyginti.
