Jo istorija tuose namuose prasidėjo Sąjūdžio metais. Tai buvo laikas, kai žmonės dažnai stovėdavo miniomis ir daug triukšmaudavo. Paprastai koks nors vienas žmogus atsistodavo priešais kitus ir žiopčiodavo, paskui visi kiti mušdavo vieną savo delną į kitą ir taip pat žiopčiodavo. Toks keistas buvo laikas. Kai jis pasibaigė, žmonės liovėsi trankyti savo delnus ir ėmė talžyti į save panašių snukius.
Šuo buvo negrynaveislis: motina seteris, o tėvas lyg vilkšunis, lyg šiaip šunsnukis. Taip kartais atsitinka: netikęs vyras žmonai sušika gyvenimą, sūnui kilmę, visi nelaimingi, šeimos ir likimai griūva, o psichoanalitikų ir advokatų namai ir pirtelės auga.
Šeima, vyras ir moteris, jau pagyvenę žmonės, pavadino jį Spragtuku, nors jie ne itin domėjosi Ernstu Teodoru Amadeumi Hoffmannu arba Piotru Iljičiumi Čaikovskiu. Vardą lėmė aistringas šuns temperamentas: jis nuolat šokčiojo tarsi žemę po kojomis kas spragintų, o nagai, skrebenantys medžio grindis, skleisdavo keistą garsą, kuris tiko Spragtukui, sutrumpintai – Spragsiui.
Posakis „šuniškas gyvenimas“ Spragtukui neprigijo. Jis labai greitai nuo prie durų patiesto kilimėlio persikraustė į namų šeimininko lovą, o lauke būdavo rišamas tiktai esant geram orui, kad galėtų pasilepinti saulės spinduliais ir iškasti vieną kitą urvą kaulams paslėpti. Jis buvo šių namų numylėtinis, trečiasis šeimos narys, anot šeimininko, viską suprantantis, tik nekalbantis.
Kai jame užvirdavo vilkšuniškas tėvo kraujas, jis sudraskydavo neatsargiam praeiviui kelnes; kai prisimindavo esąs kalės, t.y. motinos seterės, vaikas, lėkdavo smaugti kaimynų žąsų, kalakutų ar bent jau žioplinėjančių vištų. Kai Spragtukas pajusdavo patino šauksmą, dingdavo keletui parų, grįždavo vos vilkdamas kojas, meilės kovose pelnęs daugybę randų, bet patenkintas kaip Odisėjas, išpjovęs namuose užtiktus jaunikius.
Vieną dieną šeimininkas numirė ir Spragtukas liko vienintelis vyras šiuose namuose. Tiesa, kartais vienišos šeimininkės atvažiuodavo aplankyti vaikai, bet greitai jie išvažiuodavo ir Spragtukas vėl likdavo vienintelis jos sargas.
Taip pamažu jiedu ir paseno. Nors nesilaikė jokios šunims patartinos dietos, Spragtukas nugyveno ilgą gyvenimą – šešiolika metų. Moteriai išbyrėjo dantys ir pabalo plaukai, Spragtukas gerokai apkurto, beveik apako, prarado balsą ir, kaip dažnai atsitinka senstantiems vyriškosios giminės atstovams, ėmė nebenulaikyti šlapimo.
Dabar jis kone kasdien girdi, kaip jį bara senoji šeimininkė, ir supranta, kad metas pasitraukti. Jis jaučia, kad iš tikrųjų jinai myli jį, pati ji niekad nesukaups tiek ryžto ir valios, kad pakeltų prieš jį ranką. Jinai net veterinarui, pasisiūliusiam suleisti šuniui nuodų, pasakė pagalvosianti ir štai jau pusę metų galvoja.
Todėl Spragtukas, pasikliaudamas labiau uosle nei apgaulinga nusilpusia rega, traukia į ežero pusę, kad baigtų šią visiems įgrisusią kankinę. Likimo ironija: ežeras, kuriame jis ketino baigti savo gyvenimiškuosius šuns vargus, užšalo. Spragtukas nukeliavo ledu ligi pusės, o vandens kaip nėra taip nėra. Jis traukia toliau per ledą, į kitoje pusėje stūksantį mišką. Bet pamažu jį pasiekia kažkoks dundesys, kurį jis labiau jaučia nei girdi. Net ir vos vos įžiūrėdamas vienintele, dar šiek tiek šviesos į jo šunišką sąmonę įleidžiančia akimi jis pamato artėjantį šešėlį ir užuodžia, kad tai jo senoji šeimininkė atbėga ledu, neseniai iškritusiame sniege nerangiai kilnodama kojas. Paima jį už žeme besivelkančios virvės ir vedasi atgal į namus, kuriuos jis jau buvo nusprendęs palikti amžinai. Ir dar keistas dalykas – užuot barusi, ji sako jam meilius žodžius, nuolat ji glosto, o jai iš akių jam ant galvos papsi šilto skysčio lašai.
Taip dabar kone kasdien, – senas šuo traukia ledu tamsaus miško link paskui save vilkdamas nušiurusį virvagalį, o paskui jį bėga sena moteris, čiumpa virvę ir vedasi šunį atgal į namus, ir atrodo, jog jiedu surišti virve, kuri vienu galu nyra į nebūtį, kitu – kabinasi gyvenimo ir išganymo vilties.
Ir nėra visoje visatoje nė vienos būtybės, kuri tikėtų, jog vieną dieną nukaršęs, gaištantis Spragtukas pavirs gražuoliu princu, o senoji pavargusi moteris – didžiaake, jaunyste spinduliuojančia princese.
