Teta Amelija - pati blogiausia sportininkė pasaulyje, tačiau būdama vyriškos kompleksijos (stambi, aukšta, su ūsais, išgėrusi skaudžiai kumščiuojasi) ir mokykloje, ir universitete, studijuodama romanistiką, dalyvaudavo varžybose, mėtė 1 kg sveriantį diską, net ir kiemo varžybose geriausiu atveju užimdavo tik ketvirtą vietą, o tai pati šlykščiausia vieta bet kokiam save gerbiančiam sportininkui.
Kai vyko ką tik pasibaigęs Pasaulio lengvosios atletikos čempionatas, aplankiau ją, nes su ja stebėti varžybas nenuobodu. Ypač įdomūs jos komentarai.
- Pederastai! - šaukia mano teta Amelija, kai televizorius ima rodyti bėgikus.
- Iš tiesų, - erzinu tetą, - kai kurie panašūs, ypač sprinteriai - dailiai nuaugę, riestais užpakaliukais, bet juk negali būti visi tokie.
- Ne bėgikai, - pyksta teta Amelija, - televizijos režisieriai. Pažiūrėk, kai tik prasideda kokia nors metimų arba šuolių rungtis, būtinai imami rodyti bėgikai. Iš proto galima išsikraustyti, - gerdama mano atvežtą tamsų alų (kitokio ji nemėgsta) putojasi teta Amelija.
- Ir žinai, ką tai reiškia, - klausia ji piktai žiūrėdama į mane, tarsi aš būčiau dėl visko kaltas.
- Nežinau, - gūžteliu pečiais. - Man sportininkai apskritai - neįdomūs. Jie sveiki, jų nervai geležiniai, jie tinkamai maitinasi, negeria vodkos, įtariu, kad daugelis jų bukapročiai. Sportas - popsas, dėl to ir visi politikai mėgsta sportininkus, aktorius ir roko žvaigždes, be to, kūno kultas ir visas iš jo kylantis mėšlas manęs nelabai domina.
- Aš visai ne apie tai, - pyksta teta Amelija, - individualumui atėjo galas, asmenybės - nebėra, - konstatuoja rūsčiai, paleisdama į lubas cigaretės dūmų žiedą.
- Ir kaipgi tai susiję su sportu, - klausiu.
- Bėgikai - banda, o metikai ir šuolininkai atstovauja techniškoms šakoms, tai asmenybinės sporto šakos, reikalaujančios subtilios, individualios technikos. O TV režisieriai pataikauja miniai, kadangi miniai patinka bėganti avinų banda.
- Na, bet juk bėgime irgi yra kažkokia technika, „sėdimas ant rato“ priešininkui, dubuo į priekį, kojos pirmyn, kvėpavimas, dzenbudizmas, taktika ir panašus šlamštas, - prieštarauju.
- Šlamštas, - pritaria teta Amelija, ir nežinau, kiek tai susiję su jos asmeninėmis nevykusios sportininkės nuoskaudomis, kiek su socialinės krizės diagnoze.
- Suprask, - sako ji vėl, gerokai truktelėjusi porterio, - šiuolaikiniam žiūrovui per sunku ilgai koncentruoti dėmesį į vieną žmogų, ypač jeigu jis atlieka kažkokius techniškus, subtilius veiksmus. Metikas arba šuolininkas - kaip antikinė skulptūra, tiktai judanti. Tai menas. O bėgikas - stuobrys. Dėl to ir rodo bėgančią bandą. Arba - kodėl tokios minios žmonių mėgsta futbolą ir krepšinį. Irgi tas pats bandos jausmas, grupė po aikštę lakstančių asilų - miniatiūrinis visuomenės modelis; individas - visuomenės priešas, jo minia nekenčia. Banda mėgsta bandą, - triumfuoja teta Amelija, o aš suprantu, kad keturių butelių alaus jai gali būti per mažai.
- Bet, - sakau, - štai komentatorius džiaugėsi, kad mūsų himną girdėjo, o vėliavą matė milijardas žiūrovų.
- Marazmas, - sako teta Amelija, - mūsų himnas lenkiškas, vėliava afrikietiška, ką gali apie Lietuvą sužinoti tas prakeiktas milijardas, o tu tik keturis butelius atnešei, - girdžiu tolstantį, priekaištingą tetos balsą, nes nešu muilą kuo toliau, kadangi po keturių butelių ji pradeda muštis, o rūkydama spjaudosi.
