Kulautuvos ugniagesiai auksinės žuvelės prašytų vandens
Remigijus RAINYS
Švęsdami šventojo Florijono dieną, Kauno rajono priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kulautuvos komandos ugniagesiai gelbėtojai ketina pasitiekti savo tradicinį patiekalą. Vyrai turi keptuvę, kurioje vienu metu gali kepti kiaušinienę iš trisdešimties kiaušinių. Tad vienu kepimu šio firminio patiekalo pakaks visiems 9 komandoms nariams.
Kartu visa komanda susiburia per šventes ar per pratybas, šiaip gaisrinėje budi po du vyrus, kurie dirba kas ketvirtą parą. Visai komandos sudėčiai gaisrinės pastate išsitekti būtų nelengva, nes kulautuviškių valdos - bene pačios mažiausios visoje šalies Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento sistemoje. Skyrininko pareigas laikinai atliekantis Saulius Bulotas juokauja, kad net ir 1988 metais pagaminto priešgaisrinio automobilio-cisternos ZIL-130 jiems nepakeičia naujesniu, nes šis neįtilptų į ankštutėlį gaisrinės garažą.
Tačiau jei S. Bulotas Nemune sugautų auksinę žuvelę, tai sau ir komandai pirmiausiai prašytų ne naujų patalpų, o... vandens. Tam visiškai pritaria ir jo bendrapavardis ugniagesys gelbėtojas Mindaugas Bulotas, ir jau 10 metų čia besidarbuojantis Mindaugo kolega Eugenijus Savickas. Ne, gaisrams gesinti vandenėlio dar netrūksta, nes gelbėtojai griežtai laikosi nerašyto susitarimo: aklinai neprisipildę automobilinės cisternos, jie iš gaisro negrįžta. Gavus pranešimą apie siautėjančią liepsną tikrai nebūtų kada gaišti vykstant prie vienintelio Kulautuvoje hidranto ir dar 8 minutes laukti, kol cisterna užsipildys.
Vyrai gaisro gesinimui skirtu vandeniu apsirūpina tvenkiniuose, kūdrose ar net upeliuose. Nors čia pat teka Nemunas, tačiau jo smėlėtos pakrantės pernelyg minkštos ir su sunkiu priešgaisriniu automobiliu iki vandens neprivažiuosi. Daug vilčių dedama į būsimas turistiniams laiveliams skirtas prieplaukas, kurių viena turėtų būti pastatyta ir Kulautuvoje. Vietos valdžia lyg sutiko su siūlymu į prieplauką tiesti tvirtesnį automobilių kelią, kuriuo galėtų naudotis ir ugniagesiai, tačiau ar užteks lėšų ir ketinimai virs tikrove, galima tik spėlioti.
Vandenėliu iš kokios kūdros ar upelio gelbėtojai užpildo ne tik cisterną, bet ir virš savo rankomis įsirengto tualeto pritvirtintą 200 litrų statinaitę, iš kurios vanduo bėga į unitazą. Praustis tokiu vandeniu ugniagesiai nesiryžta, nors dušo patalpas jau įsirengė. Pernai departamentas skyrė šiek tiek pinigėlių, kurių užteko vietiniam centriniam šildymui įsirengti, tad pagaliau buvo galima išgriauti dvi iki tol kūrentas koklines krosnis ir budintiesiems gelbėtojams nebeliko pavojaus patiems netyčia nugaruoti nuo smalkių.
O štai atsigėrimui ir prausimuisi vandenį tenka nešiotis iš kaimynų šulinių. Pernykštės sausros metu šulinių šeimininkai nebuvo labai patenkinti, bet užmokesčio neprašė. Paskaičiuota, kad iki gaisrinės atvesti vandentiekį kainuotų kone 20 000 litų, išsikasti šulinį atsieitų perpus mažiau, tačiau ir tai mūsų ugniagesiams pernelyg dideli pinigai. Tiesa, naujasis Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktorius lyg ir pažadėjo skirti lėšų arteziniam šuliniui įrengti, tad vietiniams šventojo Florijono riteriams telieka nenusiminti bei kantriai laukti.
Nuobodžiauti Kulautuvos ugniagesiams gelbėtojams nėra kada, ypač pavasarį, kai kone kasdien tenka važiuoti gesinti gyventojų deginamos žolės. Ne ką ramiau ir vasarą, kai Nemuno, Nevėžio ir kitų aptarnaujamos zonos vandens telkinių pakrantes bei miškelių laukymes nugula besilinksminančiųjų kompanijos, mėgstančios kūrenti laužus ir keptis šašlykus. Pernai miško gaisrus vyrai gesino bene 8 ar 9 kartus.
Dar vieną įtemptą periodą komanda išgyvena, kai atšalus orams prasideda šildymo sezonas. Per vasarą anaiptol ne visi skuba susiremontuoti savo būstų krosnis ar išsivalyti kaminus, tad rudenį kas mėnesį mažiausiai 5 - 6 kartus tenka gesinti rimtus gaisrus.
Žinoma, netrūksta ir juokingų epizodų. Gavę pranešimą apie gaisrą gyvenamajame name, sulėkė ne tik kulautuviškiai, bet ir dar 3 kaimyninių ugniagesių komandų ekipažai. Paaiškėjo, kad rūko tik šeimininko ant įjungtos dujinės viryklės pamirštame puode skalbimui pamerktos kojinės. Kitą kartą dispečerė pranešė, kad dega mėsos perdirbimo cechas, tačiau nuvykus į įvykio vietą paaiškėjo, kad atvira ugnimi liepsnoja tik maždaug vieno kvadratinio metro dydžio rūkyklėlė su keliomis lašinių paltimis.
Ugniagesiai šaiposi, kad lietuviai save laiko ne tik krepšinio specialistais, bet ir nepakeičiamais gaisrininkais. Todėl gesinant gaisrą vietiniai žiopliai būtinai nurodinėja, kur pilti vandenį, be to, jų nuomone, priešgaisrinės komandos ekipažai nuolat vėluoja, atvyksta be vandens ir girti. Profesionalūs gelbėtojai tik šypsosi girdėdami tokius kaltinimus, nes mažai kas žino, kad pirmasis į gaisravietę atvykęs ekipažas stengiasi neleisti ugniai išplisti, kol atvyks kitos autocisternos. Jei vandenį lietų didžiuoju švirkštu, tai cisterna būtų tuščia jau po 4 minučių.
Iki pačio tolimiausio jų zonoje esančio Maskvos kaimo Kulautuvos komanda nuvažiuoja mažiau nei per 25 minutes, tačiau nelaimės ištiktam laukiančiajam laikas visuomet slenka lėčiau. Savanoriai gaisrų gesintojai profesionalams tik trukdo, mat patys didžiausi drąsuoliai neretai būna girti jiems sutramdyti kartais tenka kviestis policijos pareigūnus.
Pasitaiko, jog ugniagesių veiksmais nepatenkinti lieka tvenkinių savininkai - priešgaisriniai automobiliai neretai gerokai suniokoja dirbtinai apželdintus vandens telkinių krantus. Šeimininkai bando nuo to apsisaugoti statydami barjerus ant privažiavimo keliukų ar perkasdami juos grioviais. Tokiais atvejais pasipildyti vandens tenka skubėti į tolimesnius tvenkinius, o kovojant su raudonuoju gaidžiu svarbi kiekviena minutė.
Kauno rajono priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo tarnybos viršininkas Rimantas Balsiukas šventojo Florijono prašytų kuo greičiau padėti surasti Kulautuvos komandai nuolatinį skyrininką, nes dar praėjusią vasarą šių pareigų atsisakęs Saulius Bulotas iki šiol jas vykdo laikinai. Skyrininko atlyginimas ne ką didesnis už ugniagesio gelbėtojo, o šios pareigos reikalauja nuolat būti darbo vietoje. Kas ketvirtą parą dirbantys eiliniai pareigūnai gali dar kažkur įsidarbinti bent puse etato, nes išmaitinti šeimą iš ugniagesio gelbėtojo atlyginimo vargu ar pavyktų net patiems taupiausiems.
