Daiva NORKIENĖ
"Jūs - objektyvūs, todėl gelbėkit mano brolį!" - maždaug tokio turinio laiškas atskriejo iš Kupiškio. Pasirodo, Vilius Jackevičius (40 m.), tas, kuriam šiuo metu "labai reikia" pagalbos tupi Lukiškėse. Pernykščio lapkričio pradžioje nuteistas už senutės išžaginimą ir netrukus Vilniaus apygardos teismas nagrinės jo apeliacinį skundą.
Pasidomėjome, pakalbėjome su nukentėjusiąja, liudininkais - tokio žiauraus nusikaltimo seniai nematėme. Tokio buko nusikaltėlio - irgi.
Užpuolė prie "vamzdžio"
Baltamiškio kaimas (Trakų raj.) išsidėstęs tarp didelių ir labai tankių miškų, siaurais ir klampiais keliukais iš Vilniaus - Kauno greitkelio pusės privažiuojamas tik automobiliu. Sodybos viena nuo kitos - per kelis šimtus metrų, "ratų" neturintys vietiniai civilizaciją pasiekia tiktai traukiniu - pro Baltamiškį eina geležinkelis. Jeigu ne faktas, kad visai šalimais, už kelių kilometrų, pakelių maniakas K. Jonaitis prievartavo ir žudė bejėges savo aukas, Baltamiškį pavadintum nuošaliu, tačiau visai idilišku kampeliu. Bent jau vietinių senučių čia niekas netykojo ir neužpuldinėjo.
Pernykštės gegužės pradžioje K. Jonaitis Vievio miške užmušė paskutinę savo auką, o po kelių dienų kitas nusikaltėlis užpuolė per tą pačią girią ėjusią Baltamiškyje gyvenančią septyniasdešimtmetę Onutę (vardas pakeistas).
- Būdavo, svetimą žmogų čia pamatysi labai retai, - pasakojo "Akistatai" nukentėjusioji Onutė. - O jei ir pasirodydavo, tai be blogų kėslų. Todėl be jokios baimės susiruošiau į Vievį pasodinti kapinėse gėlių. Buvau ką tik po operacijos - išpjovė tulžį , todėl vaikščiojau pamažu ir dirbau labai atsargiai. Kelias į Baltamiškio stotelę veda pro tokį "vamzdį" (tunelis po geležinkeliu - D. N.). Iš tolo pastebėjau, kad šalia to "vamzdžio" lūkuriuoja kažkoks žmogus.
Nepažįstamas vyras buvo tamsių plaukų, vilkėjo ryškiai geltona striuke. "Kur taip skubame?", - pasivijęs paklausė nepažįstamasis. Sužinojęs, kad į stotelę (o iki jos ir artimiausios sodybos buvo kokie 800 metrų), pareiškė, kad jam pakeliui. Netrukus jis griebė močiutę už rankos ir nuvilko į tankmę.
Bučiavo sadistui rankas
Onutė jau nebesuvokia, kiek laiko truko egzekucija. Nusikaltėlis ją mušė, plėšė drabužius, smaugė, paskui į krūtinę įrėmė aštrų savadarbį durklą ar peilį, grasino papjausiąs. Ji rėkė ir spardėsi, tačiau aplink buvo tuščia, o sodybose niekas jos negirdėjo.
- Jis... Jis mane išrengė nuogą ir išvartojo, - visa tai prisiminusi močiutė ėmė graibstytis už širdies. - Kaip jis gali gintis, kad yra nekaltas? Prisimenu jo veidą, jo akis - kai mane kankino, buvo tarsi paklaikęs.
Onutė maldaute maldavo jos nemušti. Sakė, kad po tulžies pašalinimo operacijos jai vis dar skauda, kad gydytojai neleido daug judėti, kad nuo tąsymo gali atsiverti žaizda. Laimė, pilvą pjūvio vietoje ji buvo apsitvarsčiusi ir tai padėjo. Nusikaltėlis jos neklausė: daužė taip, kad lūžo šonkaulis, pasipylė kraujas. Po pirmojo kankinimų etapo prasidėjo antras - patenkinęs aistrą banditas močiutę nuvilko dar giliau miškan.
- Tada jis man prie veido prikišo peilį ir pasakė, kad dabar po vieną išlups akis, - šiurpdama prisiminė Onutė, o jos vyras, klausydamasis pasakojimo, kietai sukando dantis - jei galėtų, jis tam nusikaltėliui taip pat, peiliu...
Sadistui reikėjo matyti močiutės kančias. Peilio smaigaliu paspausdavo jai paakius sakydamas, kad "jau išlups", tada nupjausiąs nosį, o ji griebdavo bučiuoti jam rankas: "Tik nekankink, nežudyk! Paleisk gyvą, ir aš niekam nesiskųsiu. O gal tau reikia pinigų?"
Pinigų banditui reikėjo, todėl jis be jokių skrupulų iškraustė aukos piniginę ir rado 20 litų. Tačiau paleisti vis tiek neketino: "Man reikia tave papjauti, ir papjausiu!"
Lydėjo į stotį
Onutė buvo kankinama etapais. Pamuša, išprievartauja, prigąsdina vienoje vietoje, o tada ima už pakarpos ir velka gilyn miškan. Kitoje vietoje - vėl tas pat, tik dar žiauriau. Taip ją tempė į tankmę penkis kartus.
Kai atsibodo, kankintojas ruošėsi močiutę papjauti. Ji ir vėl verkė, bučiavo jam rankas, maldavo paleisti.
- Jeigu jau taip bijai peilio ir bučiuoji rankas, tai aš tave pasmaugsiu! Juk man vis tiek reikia tave nužudyti, - sušvokštė banditas ir ėmė rankomis Oną smaugti.
- Man viskas aptemo, praradau sąmonę. Nežinau, kiek laiko "miegojau", bet kai atsibudau, ilgai negalėjau suprasti, kodėl tokioje netinkamoje vietoje snūduriuoju. Atsisėdau, apsižvalgiau ir pamačiau... jį!
Budelis lyg niekur nieko tebesėdėjo šalia iškankintos aukos. Rūkė. Tikriausiai šiek tiek pamąstė, nes tapo ramesnis. Sako, nereikėjo jam taip daryti, tik va - noras užėjo. Turįs tris vaikus, tik va bobos nėra. Išsituokęs. Klausė, ar Onutė vis dar norinti eiti į stotį. Ji linktelėjo ir banditas nutarė pats moteriškę palydėti. Ėjo geležinkelio bėgiais, tik jis maknojo vienu kraštu, ji - kitu. Nusikaltėliui tikriausiai buvo ne visi namie: kaip galėjo pamanyti, kad pusnuogė, nudraskytais drabužiais, kruvina moteris dar važiuos traukiniu tvarkyti savo reikalų. Tiesa, leido jai miške susirinkti išmėtytus batus, daiktus. Paskui viskas vyko tarsi sulėtintame kine. Moteris prisimena, kad juos, einančius bėgiais, matė geležinkelio darbininkai, kad šalia stotelės esančios sodybos kieme stoviniavo du žmonės. Žodžio netarusi Onutė pasileido prie jų, o nusikaltėlis pasistengė skubiai išnykti miško tankmėje. Sodybos šeimininkas nuo grandinės atrišo šunį, bandė vytis, tačiau nusikaltėlio ir pėdos buvo ataušusios.
Nusikaltėlis, bet ar tas?
"Akistatai" parašęs Kupiškio gyventojas Kęstutis Viliniškis iš pat pradžių abejojo savo brolio V. Jackevičiaus kalte.
- Jį nuteisė šešeriems metams nelaisvės griežtojo režimo sąlygomis, - žurnalistei tvirtino kupiškėnas. - Tačiau mano brolis yra visiškai nekaltas. Išgėręs jis elgdavosi keistokai: užsimanydavo keliauti po Lietuvą. Pakeleivingomis mašinomis, autobusais, pėstute. Tai čia apsistos, tai ten. Tą dieną, kai buvo sugautas, brolis kaip tik buvo pasiekęs Trakų rajoną. Prigulė kažkur pakelėje pamiegoti, atsikėlė ir Vilniaus - Kauno autostradoje stabdė pakeleivingas mašinas. Kaip tik tuo metu privažiavo policijos automobilis ir jį sulaikė. Nufilmavo, parodė filmuotą medžiagą tai močiutei, o ji ir atpažino. Mano brolis tamsių plaukų, ją nuskriaudęs vyras - irgi tamsus. Paskui teisme močiutė vis tvirtino, kad Vilius ir esąs tas nusikaltėlis, bet ji nejauna, apsiriko.
V. Jackevičius, beje, kelis kartus teistas už vagystes ir kitus smulkius nusikaltimus, nei per parengtinį tardymą, nei vėliau teisme kaltas esąs neprisipažino. Jis ramiai ir taktiškai aiškino, kad Onutė klysta, kad jį supainiojo su kažkuo kitu.
Labai keistos ir V. Jackevičiaus sulaikymo aplinkybės. Jeigu jis - tikrasis nusikaltėlis, tai bukesnio, ko gero, Lietuvoje dar nebuvo. Po Onutės išprievartavimo praėjo vienuolika dienų, ir, logiškai mąstant, nusikaltėlis iš tų kraštų seniai turėjo būti dingęs. O V. Jackevičių po kelių parų rado toje pačioje pamiškėje, snaudžiantį pievoje. Viena budri moteris paskambino į policiją, ta atvykusi nubudusį nepažįstamąjį aptiko nesislapstantį ir ne pėdas mėtantį, o lyg niekur nieko balsuojantį greitkelyje. Drabužiai, kuriais tuo metu vilkėjo V. Jackevičius, buvo ne tokie, kaip Onutės skriaudėjo.
Įrodymai
Baudžiamąją bylą tyręs Trakų rajono apylinkės prokuroras S. Milovas "Akistatos" žurnalistei patvirtino, jog V. Jackevičiaus kaltė visiškai įrodyta. Jei taip nebūtų, argi teismas jį nuteistų?
- V. Jackevičių, kaip savo prievartautoją, atpažino nukentėjusioji. Ir Baltamiškio gyventojai liudijo, kad tai tas pats asmuo, kuris su kruvina Onute ėjo bėgiais. Jį prie bėgių matė ir geležinkelio darbininkai.
Pasak prokuroro, kitokie V. Jackevičiaus rūbai dar nieko neįrodo. Žagintojas juk galėjo ryškius drabužius palikti kur nors miške, o kaip tik toje vietovėje ir buvo surasta ryškiai geltona, panaši į prievartautojo, striukė. V. Jackevičių kaip nusikaltėlį atpažino trys žmonės, sulaikytas netoli nusikaltimo vietos, tai ar bereikia daugiau įrodymų? Prokuroras atidžiai tikrino V. Jackevičiaus alibi. Keli kupiškėnai patvirtino Vilių tomis dienomis matę Kupiškyje, lankėsi jis ir pas savo brolį, tačiau ne tuo pačiu laiku, kai įvyko nusikaltimas. Taigi tvirto alibi Vilius neturi. Be to, ekspertai ištyrė nusikaltimo vietoje rastą nuorūką. Nors DNR ekspertizės ir nepavyko atlikti, mat cigaretė buvusi be filtro, tačiau iš kraujo tyrimo buvo nustatyta, kad V. Jackevičiaus ir nusikaltimo vietoje rūkiusio žmogaus - ta pati kraujo grupė. Prokuroras tvirtino, kad nusikaltėlis jam atrodęs keistokas, gal net reikėję skirti jam psichiatrinę ekspertizę, tačiau jo kaltė abejonių nesukėlusi. Paprasčiausiai ne kartą teistas žmogus žinąs, kas jo laukia sėdus už išprievartavimą, ir iš baimės neprisipažįsta.
- Aš tikrai nenorėčiau, kad nukentėtų nekaltas žmogus, - "Akistatai" sakė Onutė. - Bet nuteisė tikrai mano skriaudėją - jo veidą atsiminsiu visą gyvenimą.
Visas kilusias abejones turėtų išsklaidyti aukštesnių instancijų teismai.
