Augustas TAMALIŪNAS
Raudondvario seniūnijai priklausančiame Godėnų kaime (Kauno raj.) trys plėšikai nuskriaudė alučiui pinigų vargiai besukrapščiusius Vandą Kuzmickienę (48 m.) ir Bizonu pramintą jos sugyventinį Ričardą Ambrazevičių (41 m.), o kai engiamuosius pamėgino apginti kaimynai Knivai, Ona (48 m.) ir Barzda po senovei vadinamas, bet veido papuošalo jau nebeželdinantis Algirdas (44 m.), tai tiedu sutuoktiniai smarkokai nukentėjo. Knivienė neteko priekinių dantų, o jos vyrui po kaire akimi įtaisyta vengrišką slyvą primenanti mėlynė. Dorochinų pavardes nešiojantys užpuolikai - iš Kėdainių atsibastęs Michailas (45 m.) ir du jo sūnėnai, broliai dvyniai Egidijus, taip pat kėdainiškis, bei Rolandas, vietinis, raubatoniškis (abu po 27 m.) - sulaikyti ir įkišti į rajono policijos komisariato areštinę.
Vanda Kuzmickienė nepamena, iš kur tokia raubatoniškė Viktorija, nūnai jau mirusi, maždaug prieš devynerius metus gavo visą krūvą indiškų basučių, moteriškų, įsispiriamų, panašių į šlepetes. Galimas daiktas, kas jas parūpino kažkuris Dorochinas. Antraip nesuvokiama, kodėl tos keturios poros lengvos avalynės, kurias apsiėmė parduoti Bizono sugyventinė, vėl prisimintos. Vanda su Viktorija neatsiskaitė, viskas, regis, nugrimzdo į nebūtį, ir štai po šitiek laiko basutės iš naujo iškilo į paviršių. Michailas Dorochinas, berods, šešis kartus teistas nenaudėlis, Rolando ir Egidijaus dėdė, su abiem giminaičiais atvykęs į Godėnus, į buvusią Raubatonių mokyklą, po kurios stogu dabar gyvena trys šeimynos, užsiminė apie negrąžintą skolą. Tiksliau pasakius, pareikalavo amžinatilsį Viktorijai neatiduotų pinigų. Trijų šimtų litų. Šitiek trys Dorochinai įvertino kitados prašvilptas basutes. Bizonas su savo moterimi bandė atsipirkti penkiasdešimčia litų. Neišdegė! Tai, girdi, vien procentai, o jeigu norite išvengti bėdos, tai atseit nors iš po žemių iškaskite visą sumą. Vanda veltui įrodinėjo, kad šlepetės, už kurias Viktorijai privalėjo atsilyginti dar laikinaisiais talonais, tais varganais vagnorėliais, tiek nėra vertos.
- Pirmą kartą jie pasirodė vasario šeštąją, - atgamino atmintyje Ričardas Ambrazevičius. - Tada nemušė, tik apstumdė ir prigrasino, kad atvyks atsiimti skolos po dviejų savaičių. Vanda pardavė paršą. Gavo pusantro šimto litų. Gal, sakė, tas trejetas pasitenkins tokiais pinigais? Nė velnio! Vasario dvidešimtąją, diena į dieną, Dorochinai ir vėl atbildėjo. Atėjo kaip į banką, lygiai po keturiolikos parų. Už paršą gautų pinigų, aišku, neužteko. Vanda pridėjo dar trisdešimt septynis litus. Paėmė, bet iš naujo išgirdome, jog dalimis neatsipirksime, jog tai atseit vėl tėra nuošimčiai, kurių neims, kai gaus visą sumą. Egidijus tyčiojosi. Jei sakė, po mėnesio negausime visų pinigų, taip ir mokėsite procentus.
- Patariau nekaišioti litų ir duoti atkirtį, - pasičiupinėjo sumuštą paakį Algirdas Kniva. - Dviese, sakiau, atsilaikysime. Vienąsyk, sakiau, įkrėsime tiems kraujačiulpiams į kailį, daugiau čia bijos užsukti. Šitaip ir būtume padarę, tačiau Bizonas, deja, pasipustė padus. Vakarop tai nutiko, dar su šviesa. Parvežė mane su žmona iš miesto toks Mustafa savo mašina, o tolėliau, į Vilkiją vedančiame kelyje, žiūriu, raudonuoja Šalnos automobilis. Kai tik išvydau tą jo "Audi 80", iškart supratau, kad Vanda sulaukė nekviestų svečių. Gaila, kad Mustafa apsisuko ir nuvažiavo. Per vėlu buvo šauktis pagalbon. Kita vertus, maniau, kad Bizonas padės. Mat jis, matau, tikrai ne savo noru neša televizorių, o iš paskos, regiu, eina tas Miška. Perkūnas žino, ar įrėmęs peilį, ar smilių? Bizonas sako, jog išties ne pirštą, bet aš, atvirai šnekant, jokios geležtės neįžvelgiau. Nebuvo laiko dairytis. Pradėjau gėdyti kaimyną. Ar tu, sakau, pakvaišai, kad atiduoti šitokį daiktą?! Išgirdęs mano balsą, Bizonas tiktai klakt ir padėjo ant žemės televizorių. Maniau, kad stversime tą Mišką ir dviese suraitysime, bet Vandos žmogus pabėgo. Paliko grumtis mane vieną su visais trim Dorochinais. Visa laimė, kad žmoną turiu karingą. Stojo petys į petį. Kaip atsidūriau paslikas priebutyje, gonkelėse, galva neišneša. Gaila, kad Bizonas paspruko. Būtume įmurkdę tuos niekšus į kūdrą!
- Lengva kalbėti, - gūžtelėjo pečiais šis. - Jie užklupo mus netikėtai. Pareikalavo ir vėl trijų šimtų litų. Buvome išgėrę, užtat nesistebiu, jog mano Vanda pratrūko šaukti. Iš kur, girdi, šitokius pinigus paimsime? Už tai broliukai dvynukai ir jų dėdė davė į kailį. Abiem. Teko paklusti. Paskui, kai kieme pasirodė Barzda, be abejo, padariau klaidą. Užuot jam padėjęs, nėriau į šoną. Baimės akys, deja, didelės, o trijulė buvo įsiutusi. Tik po valandėlės, kai viskas nurimo, kai atvykėliai išsinešdino, Laura nubėgo pas kaimynus ir iškvietė policiją. Ši nenaudėlius rado Raubatoniuose, pas Rolando ir Egidijaus tėvus, bet jau naktį. Pakėlė, sako, iš miegų. Magnetofoną aptiko iškart, televizorių, sako, vėliau sužvejojo pas kaimynus.
Taigi visi trys Dorochinai - dėdė Michailas ir jo du sūnėnai - įkliuvo su įkalčiais. Už grupinį plėšimą su įsibrovimu į gyvenamąją patalpą. Tardymo skyrius prie rajono policijos komisariato jau lukštena naują baudžiamąją bylą, kuri, pasak Raudondvario nuovados pareigūnų, pasipildo naujomis detalėmis. Vanda Kuzmickienė, matyt, iš tikrųjų geros širdies moteris, pradžiugusi, kad skriaudikai pagaliau atsidūrė už grotų, ir iš to smagumo šiek tiek sudrėkinusi gomurį, mūsų redakcijos kolektyvui paketino įdėti gyvą gaidį. Padėkojome, tačiau dovanos atsisakėme. Kakarykorių palikome vadovauti vištų haremui. Bizonas pakraipė galvą. Ne visi, girdi, dorochinai! Visai įmanomas atvejis, jog Raudondvario seniūnijoje razbaininkėlius žmonės nuo šiol ir vadins šia slaviška pravarde. Menka garbė, kai geriau pagalvoji!
