Giedra AKAVICKIENĖ
Smiltinių kaimo vienkiemyje tarp miškų gyvenanti 78 metų Uršulė Marcinkevičienė jokiu būdu nenori kraustytis į Telšius pas dukrą.
Sunkiai susirgusi atokiame vienkiemyje gyvenanti Uršulė griežtai atsisakė vykti ir į ligoninę. Telšių rajono socialinių paslaugų centro direktorė Rasa Gustienė, Ryškėnų seniūnas Benediktas Šniaukas, socialiniai darbuotojai baiminasi, kad senolei nenutiktų kas nors bloga. Juo labiau kad nelaimės metu prisišaukti pagalbos močiutei būtų beveik neįmanoma: ji neturi mobiliojo ryšio telefono, o artimiausių kaimynų paprasčiausiai nepasiektų. Nors dukra senolei buvo nupirkusi telefoną, tačiau nepriskambino, o atvykusi rado jį pakištą po pagalve. Uršulei nereikalingas ne tik telefonas, bet ir televizorius, be kurio daugelis neįsivaizduojame savo gyvenimo. Jos namuose vienintelis technikos išradimas - radijas.
Nors Uršulė visą laiką praleidžia gamtoje, tačiau senatvėje ir ją apleido jėgos. Cukralige sergančiai moteriai pavojingai pakilo cukraus kiekis kraujyje. Apsisukus galvai, ji pargriuvo ir susilaužė ranką, tačiau į medikus nesikreipė.
Į kaimą grįžo su taksi
Atvykus seniūnui B.Šniaukui, Smiltinių kaimo gyventoja, nebepakeldama skausmo, prasitarė, kad labai skauda petį. Seniūnas šiaip taip įkalbino ją nuvažiuoti į Lauko Sodos medicinos punktą. Po apžiūros sunkios būklės ligonė buvo nusiųsta į Telšius pas traumatologą.
Peršvietus ranką, paaiškėjo, kad ji lūžo keliose vietose. Sugipsuota ranka senolė apsistojo pas dukrą Telšiuose, bet mieste ilgai neištvėrė ir maždaug po dviejų savaičių vieną sekmadienį su taksi parkūrė namo į kaimą. "Parlėkiau su taksi, taksistas pasitaikė geras žmogus, paprašė 20 litų, o aš sugebėjau nusilygti iki 15 litų", - pasidžiaugė Uršulė.
"Dukra su šeima gyvena daugiabutyje. Man sunku užlipti į penktą aukštą, be to, mieste trūksta oro", - sakė visą gyvenimą kaime pragyvenusi Uršulė.
Yra dar ir kita priežastis, kodėl senolė nenori kojos iškelti iš namų. "Vos išvykus, į trobą renkasi piemenys, degina elektrą, vagia daiktus ir pinigus. Praėjusį kartą išnešė keturis paltus - keista, bet vėl atnešė atgal. Matyt, netiko", - skundėsi močiutė. Tačiau šia versija nelabai kas tiki. Aplinkinių nuomone, Uršulė greičiausiai išsigalvoja, kad dingsta daiktai, nes nenori važiuoti gydytis į ligoninę.
Paklausta, ar nesunku sugipsuota ranka ugnį pasikurti, kitus namų ruošos darbus nudirbti senolė atšovė: "Man viskas gerai, kiti žmonės vienrankiai visą amžių pragyvena, ir nieko".
Seniūnija sutvarkė šulinį
Sergančią Uršulę kiekvieną dieną aplanko lankomosios priežiūros darbuotoja Zita Andriuškienė, kurios darbu ji labai patenkinta. Ateidama moteris atneša maisto produktų, vaistų. Sunkiai vaikštančiai senolei prineša vandens, malkų, aptvarko namus.
Užsispyrusi Uršulė neslėpė, kad nenori nieko keisti. Miega ji su drabužiais senoje lovoje, o kad nebūtų taip kieta, ant išlindusių metalinių konstrukcijų prisikloja skudurų. Prie lovos nieko iš arti neprileidžia, nes, pasak jos, iš slėptuvės kartais "išgaruoja" pinigai.
Apie 600 litų per mėnesį pajamų gaunanti Uršulė negalėjo pasakyti, kur išleidžia pinigus. Skurdi buitis rodo, kad senolė arba labai taupi, arba kažką remia. Seniūnas B.Šniaukas teigė, kad kiek išgalėdami ramsto šimtametę lūšnelę, kad jos nenupūstų vėjas. Neseniai pakeitė išpuvusį langą, sutvarkė šulinį, nupirko kibirą. Anksčiau močiutė vandenį semdavo ant karties pasikabinusi kiaurą kibirą. Atsiųstas seniūnijos darbuotojas ant šulinio įtaisė volą su rankena ir grandine.
Garbaus amžiaus Uršulė stebina gera atmintimi, be vargo tiksliai vardina svarbių gyvenimo įvykių datas. "Smiltinių kaimas - mano gimtinė. Troba, kurioje gyvenu, statyta mano tėvelio. Užauginau vienturtę dukrą, turiu 17 metų anūkę. Su amžinatilsiu vyru buvau išsiskyrusi. Taigi jau 30 metų gyvenu viena", - papasakojo ji.
Atgal į vienkiemį
"Į vienkiemį dukra su anūke retai kada atvažiuoja, neturi mašinos, dažniau aš jas aplankau ir vėl atgal parlekiu į kaimą. Dukra neturi laiko, daug dirba, augina moksleivę, mano anūkėlę", - geru žodžiu apie artimuosius atsiliepė Uršulė. Paklausta, kada kartu šventė didžiąsias metų šventes - Velykas ar Kalėdas, taip pat gimtadienius - senolė susimąstė ilgam ir nieko nebeatsakė.
Grįžusi iš Smiltinių kaimo, Socialinių paslaugų centro direktorė R.Gustienė Telšiuose susitiko su senolės dukra. Dukra tvirtino, kad ji nieko prieš - tegul motina pas ją gyvena. Viena bėda, kad Uršulė nesutinka ir bėga atgal į savo vienkiemį.
Pabuvusi pas dukrą ir sustiprėjusi, Smiltinių kaimo gyventoja išvyko pasižiūrėti savo lūšnelės, prižadėdama netrukus parsirasti atgal. Bet sugrįžusi į savo širdžiai brangią aplinką, nebenori nė pagalvoti apie gyvenimą mieste. Nepadėjo nei Socialinių paslaugų centro direktorės R.Gustienės, nei Ryškėnų seniūno B.Šniauko prašymai važiuoti pas dukrą arba bent trumpam pasigydyti ligoninėje,. "Niekur nevažiuosiu, jeigu turite tokią teisę, varykite mane su policija", - tarsi kirviu visus prašymus nukirto senolė.
Autorės nuotraukos
Jau 30 metų viena gyvenanti Uršulė nesiskundžia vienatve.
Senolės namuose vienintelis technikos išradimas - radijas.
Seniūnijos darbuotojas ant šulinio įtaisė volą su rankena ir grandine.
