Ramutė PEČELIŪNIENĖ
- Mūsų gyvenimas be galo sunkus, - be didelių įžangų ir gilių atodūsių pokalbį pradeda Kaune, Romainiuose įsikūrusios viešosios įstaigos "Gerumo namai" direktorė Valerija Rasa Milkintienė. - Čia mes ir vadovai, ir kiemsargiai, ir slaugės... Jei turėtumėme pakankamai lėšų, viskas būtų kitaip...
Iš tiesų, "Gerumo namai" kol kas nei savo būsimųjų gyventojų, nei svečių nepasitinka išblizgintais parketais, baltomis sienomis, dideliais langais... Kada taip bus - galima tik spėlioti. Minėti namai įkurti 1999 metų liepą. Kartu su viešąja įstaiga jų steigėja tapo ir Kauno apskrities administracija. Būtent ji suteikė patalpas, kuriose anksčiau buvo Romainių kaulų sanatorijos korpusai. Tiesa, iki atitenkant "Gerumo namams", šie pastatai net penkerius metus nebuvo eksploatuojami, tad, direktorės teigimu, atrodė kaip Šančių kareivinės - čia nebuvo nei elektros, nei santechnikos įrangos, nei langų... Visus remonto bei įsikūrimo darbus V. R. Milkintienė pradėjo kartu su sūnumi Dainiumi bei keliais savanoriais, kurių tikslas buvo vienas - suteikti pastogę ir maistą seniems, vienišiems, socialiai remtiniems asmenims bei invalidams.
- Kai pradėjome šią veiklą, valstybė žadėjo mus paremti, skirti finansinę paramą, deja, tų pažadų išsipildymo laukiame iki šiol, - visai be pykčio konstatuoja V. R. Milkintienė.
Pirmiausiai čia buvo įkurtas senelių pensionatas. Direktorė prisipažįsta, jog iš pradžių nebuvo lėšų net maitinimui, nes pirmiausia reikėjo sumokėti mokesčius. Tad kartu su kitais darbuotojais jai teko iš namų nešti maisto produktus, kitus būtiniausius daiktus. Čionai ji atitempė ir televizorių, kuris, deja, savo laiką jau atitarnavo. Vis dėlto, nors ir spaudžiama sunkumų, energingoji vadovė rankų nenuleido - 2000-ųjų gegužę pradėjo labdaringai maitinti nuolatinės gyvenamosios vietos neturinčius asmenis, daugiavaikių šeimų narius, skurdo ir nepriteklių kamuojamus piliečius bei buvusius įkalinimo įstaigų gyventojus. Dabar kiekvieną savaitgalį ir švenčių dienomis čia susirenka nuo 20 iki 50 tokių asmenų, nors sąrašuose jų yra daugiau nei 120. Čia jie gauna karštus pietus, aprūpinami higienos priemonėmis - muilu bei skalbimo milteliais.
"Gerumo namuose" atsirado vietos ir socialiai remtinų šeimų vaikams - jiems įkurtas Dienos centras, bei buvusiems narkomanams ir alkoholikams. Pastariesiems teikiama ne tik pastogė, maistas, bet ir socialinė psichologinė reabilitacija. Gydymo kursas trunka nuo 12 iki 14 mėnesių...
Kaip bebūtų gaila, vis dėlto tenka konstatuoti, jog žmonių, kuriems reikalinga pagalba, vis daugėja. Šios įstaigos direktorė patikino, jog visi asmenys priimami netikrinant jų pateikiamos informacijos, nereikalaujant daugybės pažymų ir dokumentų. Deja, nereti atvejai, kai paaiškėja, jog peržengę šių namų slenkstį gyventojai sakė netiesą. "Atrodo, jog padedame vargšams, o paskui sužinome, jog tas "vargšas senelis", kuris neišgali susimokėti už išlaikymą, slaugą ir priežiūrą, savo nemažą pensiją perveda anūkams... Dažniausiai čia atsiduria garbaus amžiaus sulaukę žmonės, savo turtą atidavę vaikams. O pastarieji, vos atsiėmę pinigus už parduotus butus ar namus, savo gimdytojus pamiršta visam laikui... Ir čia jie gyvena iki mirties arba... kol tenka pašalinti už girtavimą. Būna ir tokių atvejų... Buvę kaliniai dažniausiai kaltina vaikus, gimines, valdžios vyrus - tik ne save. Jie vis įpratę reikalauti, o patys nieko gero nei sukūrę, nei padarę...
"Gerumo namuose" nustatyti gyventojų išlaikymo įkainiai. Pavyzdžiui, vieno asmens globa kainuoja 450, slauga - 700 litų per mėnesį. Už juos senukai prausiami, maitinami, sutvarkomas jų gyvenamasis kambarys. Į šiuos įkainius įskaičiuotas ir medicininis aptarnavimas, gyvenamoji vieta (su šildymu ir visomis komunalinėmis paslaugomis) bei mokesčiai. V. R. Milkintienė patvirtino, jog šių pinigų iš tiesų neužtenka, nes paprastai gyventojų pensijos vidurkis - 300-330 litų... Yra tiktai keli asmenys, kurie moka visą nustatytą kainą... Iš surinktų pinigų "Gerumo namai" tikrai neišsilaikytų, jų neužtektų net maitinimui. Todėl tenka ieškoti rėmėjų, organizuoti labdaros rinkimo akcijas... V. R. Milkintienė sako kelis kartus bandžiusi belstis į valdžios atstovų sąžinę, tačiau visi šie jos veiksmai liko be atsako. Esą, ji suprantanti, jog dabar valstybė nelabai turtinga ir nelendanti jai į akis...
- Aš ne doleris, kad mane mylėtų, ir ne enciklopedija, kad viską žinočiau, tačiau galiu pasakyti tik viena - taip elgtis negalėčiau, - tikina "Gerumo namų" direktorė... - Jeigu sakome, jog vieno senelio išlaikymas globos namuose valstybei kainuoja 1200 litų, tai mums tegul duoda 500 ir būtume už tai labai dėkingi... Bet, vėlgi, negaliu sakyti, kad valstybė jau visai nuo mūsų nusisuko. Šiemet pateikėme konkursui keturis projektus (Labdaringas žmonių maitinimas, Socialinė psichologinė narkomanų reabilitacija, Senelių, žmonių su negalia globa ir Vaikų dienos centro veikla) ir visi jie buvo patenkinti, gavome šiek tiek lėšų, už kurias nupirkome sportinio inventoriaus, paskirta socialinio darbuotojo pusė etato ... 2000 litų skyrė labdaringam maitinimui bei tiek pat senelių šventėms organizuoti. Tačiau namams vis dėlto visko trūksta.
Direktorės teigimu, pirmoji ir "labiausiai kraujuojanti žaizda" - verkiant remonto reikalaujantys santechnikos įrenginiai bei vamzdynai, tualetų remontas. Statybininko darbus išmanančio žmogaus rankos prašosi ne viena šių globos namų patalpa (viena pastato lauko siena kiaurai matoma - pakanka durti pirštu ir ji gali išvirsti)... Dabar ypač reikėtų televizoriaus, nes jo paprasčiausiai nėra, o senukams taip pat norisi praskaidrinti savo kasdienybę, žinoti, kas vyksta ne tik šiame kieme, bet ir už jo sienų... V. R. Milkintienė guodėsi, jog du kartus kreipėsi į savavaldybę prašydama skirti autobusiuką (nėra kuo nuvežti globotinių net pas daktarus), tačiau jo vis nėra. Tad ir tenka tuo pačiu, vos judančiu nuosavu automobiliu vežti ne tik duoną ir ligonius - kartais į jį tenka įkelti ir karstą su mirusio globotinio palaikais...
