Stasys VARNECKAS
Kiekvienas kaimas būtinai turi savo kvailį, liaudiškai durnium vadinamą. Na, o apie didžiuosius miestus ir kalbėti nėra ko. Vieno rašytojo susodinti į Durnių laivą, jie mikliai iriasi per drumstus gyvenimo vandenis, pasiekdami net labai tolimus krantus.
Pašilių kaimo durnelį Praną su jais lyginti sunku. Gal ir visai neįmanoma. Mat jis įsikalė į savo durną galvą, kad sąžinė - didžiausia dorybė, o ne kažkokia senovės atgyvena.
- Ta dorybė man įgimta, matyt, genuose įcementuota, - vis aiškina Pranelis. - Mano tikras dėdė, kolūkio pirmininkas, buvo toks doras, kad, nudžiovęs kokį nelaimingą tūkstantėlį, partinį mokestį sumokėdavo sąžiningai. Nė kapeikos nenusukdavo. Partiniai sekretoriai jį vis girdavo ir sakydavo, kad sąžiningesnio bolševiko niekur nėra. Net ordiną davė. O jau medalių - be skaičiaus.
Neaišku, ar nuoširdžiai, ar nelabai sodžiaus intelektualas, buvęs pradinės vedėjas Banaitis jam vis pritaria:
- Doras buvo tavo dėdė, Praneli. Dabar tokių gal nebėra.
- O aš? - pradeda spirgėti Pranelis. - Aš tik progos vis nesulaukiu. Įrodyčiau!
Pagaliau proga pasitaikė. Nusipirko Pranelis loterijos bilietą ir laimėjo milijoną. Garsas apie laimikį netrukus pasiekė Vilnių. Kur buvęs nebuvęs, beldžiasi į Pranelio duris svečias iš Durnių laivo ekipažo.
- Perleisk man, gerbiamas Praneli, - siūlo svečias, - tą savo loteriją. Gerai sumokėsiu - dvigubai. Ir grynais.
- Gal tau galvoj nebegerai? - stebisi Pranelis. - Jei tamsta durnas, gydykis. O aš doras sodietis, mano dėdė... Aš tamstos apgauti nenoriu... Dvigubai! Paskui tamsta gailėsies, nagus grauši dėl savo durnumo.
- Negraušiu, Praneli. Aš juk iš Durnių laivo, mes niekada nagų nekramtome. Turime ką kramtyti. Tačiau apie mūsų sandėrį - niekam nė žodžio. Už slaptumą - atskirai...
Ilgai vyko derybos, ilgai svečias įkalbinėjo Pranelį, tačiau tas vis ne ir ne. Negaliu, sako, apgaudinėti, genai neleidžia.
Visa ši istorija baigėsi labai nuobodžiai. Svečias nusispjovė ir pasakė:
- Tokių durnių, kaip pas jus, dar nemačiau. Tokių mūsų laive nėra.
