Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Policijos departamento prie VRM Ryšių su visuomene poskyrio specialistai negalėjo atsakyti į klausimą, kiek, pavyzdžiui, per praėjusiuosius ar dar ankstesnius metus šalyje nusižudė pareigūnų. Esą tokios išskirtinės eilutės veiklos ataskaitose nėra nurodyta - fiksuojamas tik bendras nusižudžiusiųjų skaičius. Jei pareigūnų savižudybių pasitaikytų labai retai, sakysime, vos viena kita per kelerius metus, gal išties nevertėtų gaišti laiko papildomoms grafoms išskirti ir pildyti. Tačiau realybė rodo, jog padėtis šioje srityje - gana rimta. Padedant Vilniaus apygardos prokuratūros atstovui spaudai Aleksandrui Juozapaičiui "Akistata" paskaičiavo, jog iš gyvenimo pasitraukę pareigūnai - pradedant nuovadų įgaliotiniais ir baigiant prokurorais, pasieniečiais ar priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos atstovais - kiekvienais metais jau skaičiuojami dešimtimis!
Buvo vienas padoriausių
"Akistatoje" jau esame trumpai informavę apie Radviliškio rajono Šeduvos nuovados Sidabravo apylinkės inspektoriumi ilgus metus dirbusio Valdučio K. (38 m.) savižudybę. Pirmąją šv. Kalėdų dieną daržinėje kabantį tėvą atsitiktinai aptiko dukra. Žinia apie rūpestingo trijų vaikų tėvo ir mylimo vyro žūtį artimuosius trenkė lyg perkūnas iš giedro dangaus. Šiurpi naujiena ne mažiau šokiravo ir Valdučio bendradarbius, draugus, pažįstamus, visą Sidabravą. Kas Valdučiui šovė į galvą, girdi, neįmanoma nuspėti.
- Tai kolektyvui buvo didžiausias netikėtumas, kokio tik įmanoma tikėtis, - "Akistatai" sakė Šeduvos nuovados viršininkas Rolandas Baravykas.
Kaip tvirtina psichologai, prieš priimdami beprotišką sprendimą savižudžiai siunčia aplinkiniams įvairius signalus, rodo atitinkamus ženklus. Anot R. Baravyko, jei taip būtų buvę, Valdutis dabar tikrai vaikščiotų gyvas ir sveikas. Kaip matyti, ničnieko apie tėvo ir vyro planus nenutuokė ir šeimos nariai.
Tik geru žodžiu apie taip nelauktai netikėtai Anapilin iškeliavusį policininką atsiliepė buvę bendradarbiai šeduviškiai ir kolegos iš Radviliškio, su didžiuliu gailesčiu ir meile apie buvusį ilgametį apylinkės inspektorių kalbėjo ir Sidabravo miestelio gyventojai. Anot jų, pareigūnas vienodai dėmesingai reaguodavo į kiekvieno gyventojo skundą, jam nebuvo "dėmesio nevertų" nusikaltimų; buvo labai principingas, nesitaikstė su vietiniais vagišiais, chuliganais, triukšmadariais, bemat juos "pastatydavo į vietą"; drąsiai tramdė mušeikas, žmonų ar sugyventinių skriaudikus; kantriai auklėjo ir mokė vaikus užmirštančius girtuoklius...
Kad apie Valdutį K. surinkta vien teigiama informacija, patvirtino ir pareigūno savižudybės tyrimą atliekanti Radviliškio rajono apylinkės prokuratūros vyr. prokuroro pavaduotoja Aldona Stričkienė. Dešimt metų policijoje dirbęs inspektorius darbe neturėjo jokių problemų. Buvo nuolat giriamas, ne kartą skatintas. Vadinasi, lyg ir peršasi išvada, kad dėl "darbinių" problemų žudytis nebuvo jokios dingsties. Nepanašu esą ir tai, kad kokios nors asmeninės bėdos Valdutį būtų slėgusios šeimoje. Jis su žmona ir vaikais gyveno nuosavame name, ūkiškai, abu sutuoktiniai turėjo darbą, šeima buvo pakankamai apsirūpinusi.
Iki šiol nerasdami atsakymo į klausimą, kas tokį stiprų, "šaltų nervų" vyrą galėjo sugniuždyti, palaužti, kai kurie Sidabravo gyventojai svarstė, ar tik be galo drąsus, principingas pareigūnas kam nors "neužmynė ant nuospaudos", o po to neištvėrė gąsdinimų ar grasinimų.
Nors tyrimas dar nebaigtas, dar negauta ir blaivumą nustatančios ekspertizės akto, beveik neabejojama, kad bus prieita prie vienintelės išvados: Valdutis K. nusižudė. Mat, kaip minėjo prokurorė Aldona Stričkienė, dar nesurinkta jokių įrodymų, kad pareigūnas būtų buvęs kieno nors verčiamas nusižudyti, privestas prie savižudybės.
Ir tvirčiausios plytos pradeda byrėti
Vilniaus apygardos prokuratūros vadovas Ramutis Jancevičius per 23 metų darbo prokuratūroje praktiką nepamena nė vieno atvejo, kad būtų buvusi iškelta ir teismą pasiekusi byla už pareigūno privedimą prie savižudybės. Ne, tai esą nereiškia, kad tokie dalykai neįmanomi. Visko gali pasitaikyti. Tam, girdi, ir atliekamas įvykio tyrimas, kad būtų sudėlioti visi taškai, atsakyta į visus kilusius klausimus, išsklaidytos menkiausios abejonės. Tačiau kaltininkų, kuriuos būtų galima patraukti atsakomybėn už privedimą prie savižudybės, paprastai nenustatoma.
- O ką, manote, kad pareigūnai - kitokie žmonės, ne tos pačios visuomenės nariai? - nusistebėjo prokuroras R. Jancevičius. - Kiekvienas turime savo charakterį, jausmus, tikslus, kiekvieną slegia vienokios ar kitokios, didesnės ar mažesnės problemos. Ir pareigūnai - ne išimtis. Beje, pareigūnus atitinkamai veikia kasdieniai stresai, įtampa. Antai ir iš tvirčiausių plytų pastatytas namas ilgainiui gali pradėti byrėti. Akmuo suskyla. O pareigūnų širdys juk ne akmeninės...
O jei, prokuroro žodžiais, dar pridėtume papildomus dirgiklius - nesutarimus šeimoje, problemas dėl vaikų, meilės reikaliukus, ligas, artimųjų netektis ir panašiai - ir tvirčiausi ąžuolai esą gali greitai nuvirsti...
Kita vertus, anot prokuroro, neretai pasitaiko, kai atliekant savižudybės tyrimą tiesiog nebūna už ko užsikabinti, nepavyksta nustatyti, dėl kokios priežasties žmogus nusižudė.
Antai prieš kurį laiką Vilniaus apygardos prokuratūroje buvo ilgai ir kruopščiai aiškinamasi Generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus prokuroro Tomo B. (31 m.) žūties aplinkybės. Prokuroras buvo rastas savo darbo kabinete su šautine žaizda galvoje, šalia gulėjo tarnybinis ginklas. Kas jauną, perspektyvų, apie tolesnę karjerą svajojusį pareigūną pastūmėjo į savižudybę, deja, nepaaiškėjo ir po išsamaus tyrimo. Mat, kaip užsiminė prokuroras R. Jancevičius, atpuolė ir darbinės, ir šeimyninės, ir materialinės, ir sveikatos problemos - viso to paprasčiausiai nebuvo.
Mėgstantieji alkoholį nesižudo?
Kai kurie šaltiniai teigia, jog maždaug 80 procentų iš visų savižudžių ranką prieš save pakėlė būdami apsvaigę nuo alkoholio. Nemaža dalis iš gyvenimo savo noru pasitraukusių pareigūnų, deja, irgi buvo neblaivūs. Tačiau vilnietis prokuroras Ramutis Jancevičius nelinkęs sutikti su tuo, kad prie savižudybės priveda alkoholis. Jei esą ir išgeriama prieš patį savižudybės veiksmą, tai greičiausiai siekiant save padrąsinti, savotiškai nuraminti, tikintis, kad svaigalai suteiks jėgų žengti tą labai nelengvą, beprotišką žingsnį. Alkoholio vergai, prokuroro įsitikinimu, nesižudo - visas negandas "nuskandina" svaigaluose, o išgėrę jaučiasi lyg devintajame danguje. Alkoholikai esą dažniausiai miršta nuo kepenų cirozės ar šios ligos sukeltų komplikacijų, per nelaimingus atsitikimus - dėl girtumo patekę po automobilio ratais, užtroškę dūmuose ir panašiai.
Trūksta psichologinės pagalbos
Nors prokuroras Ramutis Jancevičius patikino, jog niekada negalėtų sau prie smilkinio pridėti pistoleto, prisipažino kartais irgi neišsilaikąs, pratrūkstąs. Priežastis - įtemptas, stresų persunktas darbas. Dėl to dažniausiai nukenčia... niekuo dėta šeima. Tačiau prokurorai, R. Jancevičiaus nuomone, dar šiek tiek geresnėje padėtyje. Kur kas sunkiau policininkams, "Aro" pareigūnams, kitiems gelbėtojams, kurie tuos nesibaigiančius stresus, įtampą jaučia kasdien, ištisą parą, tiesiogiai susiduria su nusikaltėliais, dalyvauja sudėtingose ir pavojingose sulaikymo ar gelbėjimo operacijose. Dėl to šiems pareigūnams ir būtina reguliari psichologinė reabilitacinė pagalba.
Kad tokios pagalbos teikimas yra numatytas atitinkamose programose, niekam ne paslaptis. Tačiau ar ji lengvai prieinama eiliniam policininkui, apylinkės inspektoriui, tyrėjui, kriminalistui? Ne vienas kalbintas, tačiau kategoriškai atsisakęs prisistatyti pareigūnas patvirtino, jog apie kokią nors psichologinę reabilitacinę pagalbą galįs tik pasvajoti. Girdi, "reabilituojasi" viršininkai, vadovai - eiliniams lėšų nelieka. O štai Šeduvos nuovados viršininkas užsiminė, jog trumpo poilsio reabilitaciniai kelialapiai pareigūnams kartkartėmis yra pasiūlomi. Tačiau kas, girdi, iš to - nėra kada šiais fizines ir dvasines jėgas atstatančiais malonumais pasinaudoti. Juk kažkas turi dirbti darbą. Be to, dalį kelialapio kainos pareigūnas esą turi sumokėti pats, o tai išgali toli gražu ne visi. Tiesa, šeduviškis pareigūnas užsiminė, jog policininkai turi išskirtinę teisę anksčiau už kitus išeiti į pensiją. Tik, girdi, gaila, jog ne visi suspėja šia lengvata pasinaudoti...
Beje, po Valdučio K. savižudybės Šeduvos nuovada ir Radviliškio rajono policijos komisariatas sulaukė garbingų svečių iš Policijos departamento ir VRM. Jie atlieka tarnybinį patikrinimą, arba, kitaip tariant, aiškinasi pareigūno savižudybės priežastis. "Kokia dabar nauda iš to tarnybinio patikrinimo? Reikia galvoti anksčiau, užbėgti įvykiams už akių, - savo nuomonę išsakė keli neprisistatę minėto rajono PK pareigūnai. - Jei ir toliau bus dirbama "po fakto", panašių tragedijų tik daugės".
Būtent taip - skiriant didžiules investicijas pareigūnų psichologiniam paruošimui ir socialinei-psichologinei reabilitacijai - dirbama Australijoje, JAV, Anglijoje, daugelyje kitų Europos Sąjungos šalių. Nes puikiai suvokiama, kad tai duoda realią, apčiuopiamą naudą tiek patiems pareigūnams, tiek visai visuomenei, valstybei.
Policijos departamento prie VRM Personalo tarnyba turi psichologų poskyrį, kuriam vadovauja Daina Gurovičiūtė. Trijų šiame poskyryje dirbančių specialistų darbas apima gan daug sričių: psichologinės konsultacijos visos šalies policijos pareigūnams, mikroklimato tyrimai kolektyvuose, pareigūnų psichologinių įgūdžių tobulinimas, mokymai, pagalba vadovams formuojant kolektyvus ir t. t. Be abejo, visa tai labai gerai, tačiau ar kur nors Skuode, Mažeikiuose ar tame pačiame Radviliškyje dirbantis policininkas turi laiko ir pinigų reguliariai lankytis Vilniuje, pas minėtus psichologijos poskyrio specialistus, gauti jų konsultacijas? Ar ne tikslingiau ir naudingiau būtų, jei psichologas dirbtų vietoje, kiekviename policijos komisariate, taigi būtų bet kada "lengvai pasiekiamas"? D. Gurovičiūtė informavo, jog psichologus turi tik Vilniaus ir Kauno vyriausieji policijos komisariatai. Kitur tokie etatai nors ir įsteigti, neatsiranda norinčiųjų dirbti (priežastis labai paprasta - siūlomas menkas atlyginimas). Daugelį metų padėtis nesikeičia, ir nieko, visiems gerai. Psichologų poskyrio vadovė nemano, kad padėtis - beviltiška. Girdi, pareigūnams nebūtina skubėti į Vilnių - galima kreiptis į vietos polikliniką, į psichikos sveikatos centrą pagal gyvenamąją vietą ar į privatų psichologo-psichiatro kabinetą. Kažin, ar pareigūnui toks pasiūlymas būtų priimtinas... Tiek dėl materialinės padėties (privačiuose kabinetuose už konsultaciją reikia pakloti nemažus pinigus), tiek dėl galimos aplinkinių reakcijos (mažame mieste vargu ar įmanoma išsaugoti anonimiškumą, o pamatę, kokiame kabinete lankosi teisėsaugos pareigūnas, žmonės gali prisigalvoti bala žino ką).
Pagal galiojančius įstatymus policijos pareigūno gyvybė ir sveikata yra draudžiama privalomuoju draudimu valstybės lėšomis nuo nelaimingų atsitikimų. Tačiau savo noru iš gyvenimo pasitraukusių pareigūnų artimiesiems jokios draudimo išmokos neskiriamos.
