Vida VENCLOVIENĖ
Ji sėdi paprastoje kavinukėje, susimąsčiusi žvelgia pro langą ir geria kavą. Griežta suknutė, tvarkinga šukuosena, vos pastebimas makiažas... Vienintelis dalykas išduodantis šios moters valdingumą - jos cigaretė. Įkvėpdama dūmą, ji tarsi kviečia mane kažko, man iki šiol nežinomo, kviečia pas save. Aš kvėpuoju atsargiai, kad nesutrikdyčiau šios idilės. Neturiu jėgų atsispirti tam kvietimui. Ir prieinu prie jos...
Nesėdu prie jos stalelio. Atsistoju šalia. Viena ranka remiuosi į kėdės, ant kurios ji sėdi, atlošą, kita - jaučiu švelnų staltiesės paviršių. Tarsi įrėminu ją, sėdinčią ant kėdės, savo glėbyje. Pasilenkiu prie jos veido. Jos akys. Jos oda. Hm, oda... Oda šiek tiek kitokio, ne visai sveiko, atspalvio. Bet šiuolaikinė kosmetikos industrija dirba - gelbsti ir senstančias, ir rūkančias. Tad aš beveik nieko nepastebiu.
Žvilgsnis slysta žemyn... Dekoltė. Vienintelis griežtos suknelės papuošalas. Jos kvapas. Moters kvapas!
Cha! Kvaili parfumeriai! Eikit velniop su visomis savo jūros gaivomis, ankstyvojo ryto, gėlių, švaros ir šviežumo aromatais...
Tabako kvapas! Štai kuo turi kvepėti moteris! Kas gali būti geriau?! Per porą minučių stipriai įsigeriantis į jos suknelę, rankų pirštus. Cigaretės dūmo kvapas! Grubus, suplėkęs...
Taip! Štai ji - sėkmės, paslaptingumo ir... tikro moteriškumo aureolė!
Dabar - įdomiausia: jos lūpos. Lūpų dažai. Žinoma, lūpų dažai būtini. Kadangi lūpos seniai jau nebe "švelnios ir rožinės", o pradėjusios po truputėlį vysti. Bet ir to nepastebiu.
Ji jau suprato, kodėl aš čia. Kviečiamai praveria lūpas... Iškvepia... Dieve, jos kvėpavimas!.. Visai čia pat. Aš jau nieko nesuprantu. Aš dūstu. Viešpatie, kaip gera! Taip ir kvėpuočiau tą "aromatą" - nešviežią, aitrų, kiek karstelėjusį...
Aš matau balt... ne, ne baltumą jos dantų. Ne, nei blendamedai, nei kolgeitai nepaslėps mano mėgstamo atspalvio - gelsvai rusvo! Netgi greičiau jau pilkai rusvo. Dabar, tuojau, aš prisiliesiu savo liežuviu prie šių tarsi padengtų plonyčiu, lengvu rūdžių sluoksniu perliukų. Dar kiek linkteliu į priekį - ir aš jau lūpomis paliečiu jos burną, gaudau jos liežuvį (hm... nesugaunu, liežuvis su apnašomis?)...
Ji bučiuoja mane! Rūkanti moteris! Kaip tai puiku!
Tiesa, bučinys trunka neilgai - jai pritrūksta oro. Bet ir aš pats ar galėčiau ilgiau pakęsti šį skonį - rūkančios moters bučinio skonį - kartų, rūgštoką, suplėkusį...
