Dievas vaikščiodavo vienas
Tyliai mąstė paslapčia
Tik žmogaus betrūksta čia.
Ir suradęs žalią lomą
Dievas sukuria Adomą
Žmogų veidu negrubiu
Ir su styrančiu kambliu.
Rojuj vaikščioja žmogus
Bet vienam liūdnoka bus
Mintys persekioja Dievą
Ir sutvėrė Dievas Ievą.
Davė plaukus kaip vilnis
Davė apvalias šlaunis
Tarsi kvepiančias gėles
Davė krūtis apvalias.
Pasišaukęs juos abu
Ištarė balsu griežtu
Mano mylimi vaikai
Jūsų du, o ne pulkai
Ir todėl griežtai draudžiu
Dirginti jausmus širdžių
Jei gulėsit per arti
Būsit žemėn ištremti.
Rojuj aušta nematytas
Toks gražus ir šiltas rytas
Vėjas laižosi švelnutis
Saulė glosto Ievos krūtis.
Lyg iš marmuro nukaltos
Krūmuos matos šlaunys baltos.
Matos rankos kaip plaštakės
Matos ilgesingos akys.
Dega aistra nebylia
Guli obuolys šalia.
- Ei Adomai čia atrodo
obuolys iš rojaus sodo
Tu jo nori kaip matau
Tik prieik ir pusė tau.
Ir širdis Adomo dunda
Ta ieva tikra pagunda
Spinduliuoja kaip ugnis
Varto apvalias šlaunis
Ir Adomas be galvos
Drąsiai puola ant Ievos.
Taigi rojuj aistros siaučia
Dievas tėvas viską jaučia
Televizorių pastato
Ekrane žydram pastato
Rojaus soduos velniava
Kruta kojos ir galva
Linksta lankstomi kerai
Kyla prakaito garai.
Įvykis nemalonus
Prisitvirtinęs sparnus
Dievas nutupia ant tako
Ir piktai Adomui sako
Rojuj nebebus bardako
Aš įspėjau jus anksčiau
Nepaklausėte tačiau
Susijungėte plačia
Ką gi dinkite iš čia
Ir Adomas nusiminęs
Kilo nuo Ievos krūtinės
O išdykėlė Ieva
Vėlei žydinti linksma
Savo vyrą apkabina
Pabučiuoja nuramina
Priglaudžia ir staiga
Ta kelionė neilga
Neliūdėkime eime
Greitai vaikščiosim žeme
O tenai į pirmus krūmus
Ir bus vėlei malonumas.
Žemėje geri laikai
Krykštauja sveiki vaikai
Siaučia audros, siaučia liūtys
O stangrias mergaičių krūtis
Tartum medų vyrai laižo
Nepamiršta rijaus braižo
Taip ir ligi šių dienų
Gimsta žmonės su grieku
Ir Adomas su Ieva
Džiaugias žemės velniava.
