Genadijus SKRIPKA
Praėjusiame "Akistatos" numeryje pradėjome pasakoti apie aviacijos katastrofas, prisiminėme garsiausius Lietuvos lakūnus ir pažadėjome parašyti apie daugiausia gyvybių pražudžiusią katastrofą, kai vieną dieną žuvo net keli įžymūs Lietuvos pediatrai.
Dabar žurnalistai, rašydami apie šią 1973 metų gruodžio 16 dieną įvykusią lėktuvo katastrofą, įžvelgia net mistinių sutapimų. Kaip tik katastrofos išvakarėse Vilniaus universiteto Vaikų ligų katedros gydytojai, pasibaigus konferencijai Panevėžyje, J.Miltinio teatre žiūrėjo spektaklį "Mirties šokis". Po spektaklio docentas Petras Baublys, katedros vedėja Liudmila Steponaitienė ir docentas Raimondas Lučinskas išvyko į konferenciją Charkove.
Mirties šokis ore
Ta diena buvo sekmadienis. Oras buvo labai žiemiškas - kaip liaudis sako, dangus maišėsi su žeme. Lėktuvo skrydis į Charkovą buvo atidėtas. Trys minėtieji gydytojai, taip pat sveikatos apsaugos ministerijos vyriausioji pediatrė Ona Surplienė, nusprendė į Ukrainą skristi per Maskvą. Taip jie įsėdo į lėktuvą "Tu-124". Šį lėktuvą pilotavo Lietuvos civilinės aviacijos valdybos įgula: vadas Steponas Boiko, antrojo piloto vietą buvo užėmęs Eugenijus Karnila, kaip šturmanas skrido Juozas Časas, bortinžinierius buvo Junas Šamajevas. Iš viso ekipažą sudarė 6 nariai, o keleivių salone sėdėjo 45 keleiviai.
Likus iki Maskvos kiek daugiau kaip 100 kilometrų, lėktuvą lyg kažkokia nematoma jėga metė žemyn. Lėktuvas į Maskvą skrido jau sutemus, tad pilotams buvo sunku susiorientuoti, kas darosi. Jie tik įsirėžę traukė vairalazdę ir maždaug 2 kilometrų aukštyje jiems pavyko sustabdyti kritimą. Bet vos tik atleidus vairalazdę, lėktuvas vėl smigo. Šį kartą - iki žemės. 19 val. 10 minučių Volokamsko rajone netoli Karačiarovo kaimo "Tu-124" trenkėsi į žemė. Visi juo skridusieji žuvo.
Visiems žinoma paslaptis
Kaip įprasta sovietmečiu, apie lėktuvo katastrofą buvo slepiama, tad pirmos žinios Lietuvą pasiekė per "Amerikos balsą" ir buvo perduotos iš lūpų į lūpas. Net tiems, kurie laukė atgalinio lėktuvo skrydžio į Vilnių, buvo pranešta, kad dėl techninių nesklandumų reisas atšaukiamas. Tačiau argi nuslėpsi tokią tragediją, kurios metu žuvo geriausi Lietuvos pediatrai, o pačią katastrofą imta vadinti "gydytojų lėktuvo katastrofa"?
Tai, ką katastrofos vietoje pavyko surinkti kariškiams, buvo sudėta į bendrą konteinerį ir Maskvoje palaikai buvo kremuoti. Vėliau giminės juos išsivežiojo po visą Sovietų Sąjungą. Žuvusiųjų gydytojų urnos su pelenais buvo pašarvotos Vilniaus universiteto aktų salėje. Jie buvo palaidoti Kūčių dieną Antakalnio kapinėse, pagerbti žuvusiųjų buvo atvykęs net pats Komunistų partijos pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus. Lėktuvo vado S.Boiko palaikai atgulė jo gimtinėje Lvove, J.Šamajevo - Baku, kitų įgulos narių - Rokantiškių kapinėse Vilniuje.
Dažnas gedimas
Vėliau specialistai nustatė ir katastrofos priežastį. Kad lėktuvą pilotai galėtų lengvai išlaikyti horizontalų, lėktuve "Tu-124" prie aukštumos vairo buvo montuojamas elektroninio variklio valdomas specialus trimeris. Skrendant jis sugedo ir įjungė variklį taip, kad lėktuvas pikiruotų žemyn.
Tais metais panašus gedimas jau buvo Volgogrado civilinės aviacijos valdybai priklausančiame "Tu-124". Aniems lakūnams pasisekė 2400 aukštyje išplėšti lėktuvą į horizontalų skrydį, o vėliau sėkmingai nusileisti.
Po vilniečių katastrofos šio tipo lėktuvuose elektrinį trimerį buvo paliepta išjungti, tačiau "Tu-124" nuo to netapo saugesnius. Sudužus dar keliems tokio tipo lėktuvams, 1977 metais jų buvo atsisakyta.
Techniniai incidentai
Nuo to laiko lietuvių keleiviniai lėktuvai katastrofų nėra patyrę, tačiau avarinių nusileidimų būta. 2004-ųjų gruodį aviakompanijos "Lietuva" lėktuvas "ATR-42", esant blogam matomumui ir krintant šlapdribai, besileisdamas į Kijevo Borispolio oro uostą kliudė medžių viršūnes. Patyrę pilotai sugebėjo vėl pakilti ir apsukę kelis ratus nutūpdė aplamdytą prancūzų ir italų bendros gamybos keleivinį lainerį. Tai pats rimčiausias ore nutikęs incidentas nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Beje, lakūnus suklaidino dispečeriai. Skrydžio metu debesų aukštis siekė tik 60 metrų, o skrydžio valdymo specialistai pranešė, kad debesys 600 metrų aukštyje. Pilotai tuo patikėjo ir ramiai leidosi tol, kol pamatė eglių viršūnes. Jie irgi kalti, nes turėjo vadovautis ne vien oro uosto tarnybų perduotais duomenimis, bet ir lėktuvo prietaisų rodmenimis.
Dėl įvairių techninių gedimų ne kartą yra leidęsi ar grįžę iš pusiaukelės Lietuvoje registruotų bendrovių lėktuvai. Dažniausiai genda įvairūs mikrojungikliai, hermetizavimo vožtuvai, buvo suskilęs lango stiklas, kartais suklysta ir pilotai. Nors bendrovės privačios ir turi dirbti pelningai, tačiau nori nenori saugai irgi reikia skirti ir dėmesio, ir pinigų. Europos Sąjungoje aviacijai taikomi vienodi reikalavimai: ar tu turtuolis, ar vargšas - jei nori skraidyti, privalai laikytis saugaus skrydžio reikalavimų. Kartkartėm oro vežėjus tikrina Skrydžių saugos standartizavimo grupės auditas.
Sraigtasparniu kaip naikintuvu
Saugumo taisyklių turi laikytis ir mažosios aviacijos pilotai, tačiau juos suvaldyti yra gerokai sunkiau. Lietuvoje yra užregistruota beveik 600 nedidelių lėktuvų. Nuo 1993 metų įvyko daugiau kaip 80 aviakatastrofų, kuriose žuvo per 30 pilotų ar mažųjų orlaivių keleivių.
Skaudžiausia nelaimė įvyko 1998-ųjų rugpjūtį, kai sekmadienio popietę į Platelių ežerą nukrito ir sudužo vestuvininkus skraidinęs firmai "Eurobaltika" priklausęs sraigtasparnis "Mi-2". Jį pilotavo 23 metų skraidymo patirtį turėjęs, tačiau tą dieną labai neatsargiai skraidęs pilotas N.Kiuškinas. Katastrofos metu žuvo ir jis, ir dar 9 keleiviai. Liudininkai, matę sraigtasparnio skrydį, manė, kad lakūnas buvo girtas, nes jis sraigtasparnį mėtė į šonus, skraidė beveik siekdamas automobilių stogus, o virš ežero - visai prie vandens, vos nekliudė jachtos stiebo ir trenkęsis į vandenį nuskendo. "Mi-2" turėjo 8 vietas, o virš Platelių juo skrido 11 žmonių.
Už klaidas tenka mokėti
Kitose avarijose dažniausiai nukentėjo patys pilotai. Aviacijos skrydžių saugumo specialistai teigia, kad daugiausia tokios nelaimės įvyksta dėl pilotų klaidų, o dažniausiai dūžta konstruktorių mėgėjų savadarbiai orlaiviai arba labai seni eksperimentinės kategorijos orlaiviai. Tačiau būna ir kitaip.
Pernai spalio 21-ąją Prienų rajono Pociūnų aerodrome skridęs pačiu moderniausiu Lietuvoje dvimotoriu austrų gamybos keturviečiu lėktuvu žuvo šalies žiniasklaidos magnatu tituluotas Hubertas Grušnys. Jo pilotuojamas lėktuvas nukrito užkabinęs mechaninio prietaiso trosą, kuris išsviedžia sklandytuvus į orą. Daugelio nuomone, H.Grušnio žūties priežastimi tapo netvarka Pociūnų aerodrome.
Taip pat pernai balandžio 20-ąją Jurbarko rajono Vajotų kaime per vienmotorio čekų gamybos lėktuvo avariją žuvo pilotas mėgėjas Aloyzas Šulskis ir jo bičiulis Jurbarko rajono policijos komisariato pareigūnas Jurijus Merzlikinas. Manoma, kad variklis užgeso pritrūkus degalų. "Zlin 42M" Lietuvoje buvo vienintelis eksperimentinis lėktuvas.
Po mėnesio Prienų rajone, Balbieriškio seniūnijoje, sudužo vienmotoris irgi eksperimentinis ultralengvasis lėktuvėlis. Žuvo jo savininkas ir gamintojas Algirdas Kučinskas. Manoma, kad oreivį pražudė sudūlėjęs lėktuvo sparnas.
Paluknio aerodromo prieigose pernai nukrito pramoginiams skrydžiams skirtas prancūziškas keturvietis "Robin". Laimė, kad lėktuvas rėžėsi į žemę pro tankias medžių šakas, todėl kritimas sušvelnėjo ir pilotas liko gyvas.
Šiurpūs faktai
1999 metų rugpjūčio mėnesį šalia Alytaus esančių kolektyvinių sodų teritorijoje nukrito ir iškart žuvo motorine sklaidykle skridęs alytiškis Vytautas Buivickas.
2001 metų rugsėjo mėnesį netoli Paluknio aerodromo nukritus lėktuvui "Wilga-35A", žuvo Šiaulių aeroklubo pilotai Genadijus Kapcovas ir Vidmantas Punis. Tai atsitiko per tarptautines varžybas. Abu lakūnai buvo labai patyrę, skraidymo stažas viršijo tūkstančius valandų. Lenkiškos "Wilgos" nebuvo labai patikimos. Bet kuris kitas lėktuvas, be variklio, kurį laiką pikiravęs, sugeba įgauti reikalingą saugiam nusileidimui greitį. Su "Wilga" tai padaryti sunku.
Viena "Wilga" su keturiais žmonėmis kabinoje nukrito "Baltijos kelyje". Netoli Kupiškio, jau ėmus temti, pilotas nepastebėjo elektros laidų ir skrisdamas mažame aukštyje sparnu juos užkabino. Visi keturi skridę žmonės žuvo.
1996 metų spalį Kauno Dariaus ir Girėno aerouoste nukrito privatus dvivietis lėktuvas. Juo skridę savininkas Antanas Šumauskas žuvo vietoje, o lakūnas instruktorius Vaclovas Kalpavičius mirė ligoninėje. Lėktuvas, kurio pavadinimas "Lešyj" reiškė rusų mitologinę būtybę - miškų velnią, buvo pagamintas 1991 metais ir turėjo aibę konstrukcinių trūkumų. Tai buvo pirmoji katastrofa Kauno aerouoste.
Po metų šiame aerouoste sudužo lėktuvas "Jak-55N", kuriuo skrido prityręs lakūnas Aloyzas Cibarauskas. Darant akrobatinę figūrą lėktuvas atsidūrė pernelyg arti žemės ir sparnu užkabino pievą. Lakūnas žuvo.
Dar po kelių metų tame pačiame Kauno oro uoste sudužo dar vienas lėktuvas - "Su-29". Lėktuvu skridę Rolandas Žiaugrė žuvo iš karto, o Darius Išganaitis mirė ligoninėje.
Tas pats D.Išganaitis tik per plauką mirties buvo išvengęs prieš kelerius metus. Jo pilotuojamam "Jak-52" sutriko aukščio vairai ir jis ėmė sparčiai žemėti. Tada pilotas priėmė vienintelį teisingą sprendimą - apvertė lėktuvą aukštyn ratais ir ėmė kilti aukštyn. 800 metrų aukštyje lėktuvą nukreipęs nuo pastatų, Darius iššoko su parašiutu.
Lemtis lėmė gyventi
Vienas iš geriausių pasaulio lakūnų J.Kairys kelis kartus yra pakliuvęs į avarijas, bet sugebėdavo išsisukti. Ne kartą J.Kairio pilotuojamam lėktuvui, neišsileidus važiuoklei, teko tūpti ant pilvo, o kartą subyrėjo lėktuvo variklio mentės.
Aukštos įtampos laidus yra užkliudęs ir buvusio Seimo nario Gintaro Šurkaus pilotuojamas balionas, o kitas politikas - V.Lapėnas - išliko gyvas po to, kai jo lėktuvas sudužo. Jo pilotuojamas "Jak-55" po akrobatinių figūrų trenkėsi į medžius ir subyrėjo. Lėktuvas užsidegė, o jo fiuzeliažas su lakūno kabina pakibo ant medžių. V.Lapėnas apdegė rankas, kojas, bet buvo gyvas ištrauktas iš sudužusio lėktuvo. Nors liko invalidas, V.Lapėnas sugebėjo vėl sėsti prie lėktuvo šturvalo.
O štai kaunietis televizijos operatorius Jonas Dirsė liko gyvas nukritus keleiviniam lėktuvui. 1977 metų vidurvasarį jis skrido lėktuvu "Jak-40" iš Kauno į Simferopolį. J.Dirsė vėliau pasakojo, jog nubudęs dirstelėjo pro iliuminatorių ir išvydo, jog sparčiai artėja žemė. Lėktuvas kažkodėl leidosi su išjungtais varikliais. Į saloną įėjusi gerokai išbalusi stiuardesė visų paprašė užsisegti saugos diržus. Žemė artėjo neįtikėtinai greitai ir pro iliuminatorių matėsi, kaip lėktuvas praskrido virš Dnepro, miškų, pelkių. Dar kelios sekundės - ir laineris su trenksmu trenkėsi į pievas. Šalin nulėkė nulūžę ratai, o lėktuvas dideliu greičiu čiuožė per krūmynus, vandenį. Vėliau paaiškėjo, kad nuslydęs apie 200 metrų laineris "finišavo" ganėtinai dideliame Darnicos pelkynų ežere. Keleiviai liko gyvi, operatoriui, filmuoti neleido KGB majoras, kuris, bene pirmasis prisistatė į nelaimės vietą. Keleivius nuvežė į Kijevą, įkurdino viešbutyje, o vėliau kitu lėktuvu nuskraidino toliau. Kai kas skristi į Krymą atsisakė, nors bendrakeleiviai ramino, kad du kartus tą pačią dieną lėktuvai retai nukrenta net Sovietų Sąjungoje.
Kitame numeryje: Apie sovietų lėktuvų avarijas Lietuvoje, taip pat apie daugiau kaip 350 aviakatastrofų, kurios įvyko pasaulyje per pastarąjį dešimtmetį.
