Gintaras Beresnevičius yra produktyviausias mūsų eseistas, jo tekstai - ypatingas intelektualinės spaudos fenomenas. Jie tarytum veidrodis gyvai atspindi Lietuvos kultūrinę situaciją, o ir pats autorius yra ryškiausias šiuolaikinės lietuvių kultūrinės savimonės atstovas.
Tekstų patrauklumas ir jų rezonansiškumas reiškia teisėtą skaitytojų įvertinimą bei pripažinimą, nors G. Beresnevičiaus hegemonija kai kam gali kelti susierzinimą. Visi autoriai nori būti svarbūs, reikšmingi bei populiarūs ir galbūt jaučiasi blogai, kai juos užgožia toks tekstų masyvas.
Galima ginčytis dėl G. Beresnevičiaus rašinių žanro - daugelis jų esė gali būti vadinami tik sąlygiškai - bet toks ginčas susijęs jau ne tik su šiuo autoriumi.
Objektyvios esė žanro formulės galbūt ir nėra; esė terminas vieniems ar kitiems tekstams dažniausiai taikomas pagal analogiją, t.y. remiantis panašumo ir precedento principu, paprastai lyginant juos su Michelio de Montaigne’o “bandymais”, kurie yra padiktuoti skepticizmo ir todėl iš esmės yra euristinio pobūdžio rašiniai, neturintys klasifikacinio apibrėžtumo. Patys principai negali nulemti klausimo, ieškojimo, “bandymo” formos. M. Montaigne’o precedentas - raštijos istorijoje spontaniškas reiškinys, greičiau individualus ir unikalus mąstytojo saviraiškos stilius nei apibrėžiamas literatūrinis standartas, žanrinis kanonas. Be to, praktinis kriterijus neturi būtinybės argumento. Todėl G. Beresnevičiaus rašiniai yra tokie patys bandymai, tik nulemti kitų laiko, kultūros ir autoriaus individualios mąstysenos ypatybių. Šiaip ar taip, jų autorius savo tekstais daugiau ieško ir provokuoja skaitytoją, kartais dalijasi su juo jausmais ir mintimis, nei ką nors primeta ir teigia. G. Beresnevičius yra savito stiliaus laisvas mąstytojas, reflektuojantis mūsų kultūrinio, socialinio, politinio gyvenimo pulsą, o jo “bandymų” asmeniškumas juos daro tik patrauklesnius. Stilius visada yra tai, kas vienaip ar kitaip nukrypsta nuo unifikuotų standartų, taip pat ir nuo klasikinės esė sampratos.
Stebina štai kas - ne žanro legalumas, o tekstų gausa. Rinkti medžiagą šiems tekstams, studijuoti faktus ar šaltinius tiek daug rašant vienu metu yra neįmanomas dalykas. Nebeliktų laiko rašyti. Atrodo, kad visą G. Beresnevičiaus kūrybinį laiką užima būtent rašymas. Nuo teksto šokama prie kito teksto, kartais net tos pačios mintys peršoka iš vienos esė į kitą, keliauja kartu su autoriumi. Susidaro įspūdis, kad autoriaus mąstymas pradeda sutapti su rašymu, galvojimas tiesiog virsta rašymu, susilieja gyvenimas ir literatūra - jis tikriausiai ir mąstydamas dėlioja mintis į sintagmiškas temines grandis, kurdamas galvoje vis naujus tekstus, kuriuos po to belieka ištraukti iš galvos į kompiuterį, o iš jo - išvesti ant popieriaus.
G. Beresnevičius rašė apie įdomų reiškinį (esė “Rankraščio pabaiga”) - kaip dėl kompiuterinių informacijos kūrimo technologijų išsitrynė riba tarp rankraščio ir švarraščio; tas pat, matyt, vyksta ir G. Beresnevičiaus galvoje, kur nyksta riba tarp mąstymo ir mąstomo teksto. Baisu pagalvoti, kuo tai gali baigtis.
Kadangi dirbant tokiais tempais nėra laiko atnaujinti žinių, tekstai dauginasi imanentiškai, skleidžiasi patys iš savęs (iš autoriaus sąmonės) - kaip iš voro voratinklis. Voras juk iš savęs ištraukia savo gyvenimo atramas, tai jo paties buvimo schema, būdas ir forma.
Pažvelgus ne ontologiškai, o logiškai, G. Beresnevičiaus esė atsiranda dedukcijos principu - tai vienos ar kitos idėjos, temos analitinis išplėtojimas, pajungiant tai temai asociatyviai pagaunamus figūratyvinius elementus, motyvus iš gyvenimo ir kultūros kontekstų.
Kiek gali būti tų pirminių G. Beresnevičiaus temų? Matyt, aibė, nes jam galima užduoti bet kokią temą, pasakyti bet kokį raktinį žodį ir jis tuojau pat pritaikys jam savo kodą ir ištrauks iš jo visą slypinčią informaciją. Sąvoką pavers išplėtota tema, kompoziciškai ją struktūruodamas, dramatizuodamas minties peripetijomis ir egzistencinėmis nuorodomis, dekoruodamas retorinėmis figūromis ir pakraudamas psichologine sugestija. Kartais šios esė yra ne tiek intelektualios, kiek poetiškos, lyriškos. Vienaip ar kitaip - sugestyvios, patraukiančios, jas galima skaityti vieną po kitos. Nors atraminės tezės dažniausiai būna gan elementarios.
G. Beresnevičiaus esė konstruktyviniai pagrindai - mitologiniai, archetipiniai ir psichologiniai. Tai tarytum rėmai, ant kurių užmetamos vis naujos temos bei retorinės dekoracijos. Temos - iš kasdienybės realijų.
Profesionalaus religijotyrininko, mitologo, istorijos, kultūros ir meno žinovo patirtis teikia rašymui stiprius metodologinius pagrindus, suteikiančius didelę interpretacijos laisvę ir improvizacijos galimybę. Turint tokius pagrindus, rašyti galima bet kaip ir apie bet ką, viską kompensuoja ir prasmę kuria gilieji struktūriniai kuriamo teksto klodai. Iš esmės G. Beresnevičius galėtų rašyti nesąmones - apriorinės mąstymo struktūros tuojau pat bet kokiai beprasmybei suteikia koherencijos ir estetinio stilistinio žavesio. Tas aprioriškumas net ir neleistų parašyti nesąmonių, nes sistema veikia homeostatiškai, reguliuoja pati save. Tai ir Sigito Gedos eseistikos ypatybė, kai bet kokiems empiriniams niekniekiams suteikiamas prasmingas egzistencinis matmuo.
Be šių apriorinių konstrukcijų, kitas dalykas - kūrybinga vaizduotė ir kažkokia vidinė aistra, ugnis. Šis junginys ir sudaro G. Beresnevičiaus fenomeną.
Pažvelgus į G. Beresnevičiaus kūrybinį kelią genezės požiūriu, svarbiausias, matyt, būtų vaizduotės elementas.
Manau, kad autoriaus raidos pradžioje, tais mitologiniais vaikystės laikais, svarbiausia lektūra, bent jau padariusi didžiausią poveikį, buvo pasaka ir panaši literatūra. Traukos laukas: pasaka, paslaptys, mistika, mitas, religija, okultizmas, filosofija - tokia intelektinės raidos trajektorija. Rodanti prigimtinį idealizmą ir nuolatinį nepasitenkinimą gyvenimo tikrove kasdienybės pavidalais.
Paslapties ir gėrio bei grožio ilgesys motyvavo profesinę veiklą, tapo mokslinėmis studijomis. Kur daugiau tų dalykų ieškoti, jei ne mite ir ne pasakoje? Tos orientacijos ir interesai tapo galingu metodologiniu instrumentu, leidžiančiu lengvai interpretuoti įvairiausią kultūrinę medžiagą. Prie svarbiausių tyrimo sričių prisijungė istorija, literatūra, dailėtyra. Tačiau viskas remiasi pasaka ir G. Beresnevičiaus tekstai įdomiausi tie, kur pro kasdienybės realijas prasimuša pasakiškos vaizduotės ir mito šviesa. Čia šis autorius - be konkurencijos. Jis - lietuviškasis Jungas.
Trauka pasakai leidžia paaiškinti tokias autoriaus nuostatas bei vertybes kaip laisvė, paradoksalus mąstymas, kriticizmas, interpretacijos jėga, asociatyvaus mąstymo lankstumas. Kita: demokratiškumas, jautrumas socialinei tematikai, humanistinėms vertybėms.
Viena iš dominuojančių temų yra politika. Politiniuose rašiniuose G. Beresnevičius tarytum karžygys pakyla prieš blogio slibinus. Vis dėlto tai lyg ir ne paties autoriaus, bet konjunktūros padiktuota tematika. Atrodo, kad dažnai G. Beresnevičius rašo ne tai, ko nori, bet ko iš jo reikalaujama. Kasdienybė keršija romantikui. Politikai nelabai tinka emanacijos ir dedukcijos principas, čia reikia stiprios indukcijos. Aš mieliau skaitau profesionalių politikų analitinius tekstus, o G. Beresnevičiaus esė politika sunaikina poeziją ir universalesnius dalykus, nors tam tikrai auditorijai, negalinčiai gyventi be laikraščių ir televizoriaus, visa tai patinka. Patinka, kad religijotyrininkas politikuoja, nors gal tai nėra normalu.
Politinės G. Beresnevičiaus esė rašomos tarytum užsimerkus ir įsijautus, orakuliškai, kartojant vis tas pačias šventas tiesas. Kaip įkvėptas orakulas ar šamanas, autorius nuotaikas pagauna iš oro, iš visuomenės emocinės atmosferos. Šitie politiniai rašiniai - ne atradimas ir ne grynoji analitika, bet amplifikacijos reiškinys, visuomenės emocijų pagavimas jautriomis humanistinės klausos antenomis ir jų sustiprinimas (garsintuvo principu) išradinga retorika, figūratyviniu planu, poezija, skausmingais atodūsiais ir t. t. Atvirą konservatyvų rezonieriavimą paslepia subtilus humoras ir sarkazmas.
Nesakau, kad tai nereikalingi ar nepavykę rašiniai, bet man tarp politinės veiklos lauko ir archetipinio mąstymo nėra tiesioginio ryšio. Čia ima veikti redukcija - suvedanti gyvenimo faktų įvairovę į sustingusias schemas, todėl šie tekstai nėra informatyvūs. Tai tik intelektualo poetinė emocinė reakcija į jau įvykusius reiškinius, apmąstant juos nekintančio archetipo šviesoje ir ištrinant jų informacinę reikšmę.
www.literatura.lt