Stasys VARNECKAS
Aną savaitę Marmokų namus ištiko nelaimė. Marmokienė apžiūrėjo visus stalčius, išgriozdė net savo kraitinę, kuri jau keliolika metų riogsojo neatvožta - nerado. Marmokas įtarė, kad nelaimė galėjo nutikti šalinėje, bet negi iškrėsi ten visą šieną. Juk ir pasakymas toks yra: neieškok adatos šieno kaugėj. Aišku, nerasi, nors šį kartą dingo visai ne adata, o raktas. Ir tas raktas nuo paties svarbiausio namų įrenginio - šaldytuvo. - Ar aš tau nesakiau, kad taip nutiks? Reikėjo, matai, gadinti gerą daiktą, spyną ant jo kabinti, - graužė Marmokas žmoną. - Ir nuo ko tu tą šaldytuvą saugai? - Nuo savęs, - atsakė Marmokienė. - Ir nuo tavęs. Kai bus užrakintas, sakau, gal nebelandžiosim ten kas valandą, gal bent kiek duosim skrandžiui poilsio. - Dabar tai jau pailsėsi! - ironizavo Marmokas. - Dabar tai jau dantis galėsime ant balkio kelti. Kam jie mums bereikalingi? Ir visai nukabino nosį, prisiminęs, kad šaldytuve liko nemenkas gabalas dešros, kurią pirko miesto parduotuvėje ir sumokėjo bene tris dešimtis litų. Ką darysi. Pasėdėjo Marmokai, paaimanavo ir išėjo darbų dirbti. Bulvės tada dar buvo nekastos, burokai nerauti - argi maža tų darbų ūkyje? O karvė, o du paršai tvarte. O dar pulkelis vištų. Tik spėk suktis. Taip besisukant praėjo diena, kita. Sugraužia kokį kriaukšlį juodos duonos, užgeria vandeniu ir vėl kruta. - Ale, kad mano kojos taip lengvai kilnojasi, - nustebo Marmokas vieną dieną. - Atrodo, ir nepavalgęs dorai, o kilnojasi. - O aš strėnų nebejaučiu, - pasidžiaugė Marmokienė. - Ankščiau, būdavo, kai tik orai niaukiasi - ir gelia. O dabar nieko. Po savaitės ar po dviejų - dabar sunku pasakyti - pro šalį ėjo senis Anskaitis. Gal iš Mortos baro, o gal iš kitur - linksmas ir laimingas. Stabtelėjo ties Marmokų kiemu, stovi ir žiūri prisimerkęs. - Ar čia tu, Marmokien? - klausia. - Sakau, kas čia jūsų kiemely taip vikriai sukasi. Pasirodo, tu pati. Ir pajaunėjusi, ir pagražėjusi. Gal pas kokius daktarus buvai? Taip pašnekinta, Marmokienė net nuraudo. Jautė, be abejo, iš kur ta jos jaunystė, bet negi pradės pasakoti. - O ką? Vilniuj pilna visokių daktarų - gali iš seno jauną padaryti. - Duosi man adresą - aš savo pačią komandiruosiu. Susiraukšlėjo kaip vyža... Anskaitis jau ketino pėdinti toliau, tačiau stabtelėjo ir pridūrė: - Einu aną dieną pro jūsų kiemą, žiūriu - rakčiokas numestas. Gal, sakau, jūsų? Marmokienė pažiūrėjo - tikrai tas pats. Nuo šaldytuvo. Jau norėjo tiesti ranką, bet kažkoks jausmas ją sulaikė, o liežuvis prieš jos valią ištarė žodžius: - Ne, pas mus joks raktas nedingo.
