Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Kauno apygardos teismas 27 metų alytiškei Aušrai Dalinskienei, jos sugyventiniui Romui Baranauskui (32 m.) ir Intuponių kaimo (Prienų raj.) gyventojui Mindaugui Stirbiui (21 m.) už Ginto Dalinsko nužudymą paskyrė kalėti po penkiolika metų. Ketvirtą kompanijos dalyvį, Aukštadvario vienkiemio (Trakų raj.) šeimininką Kęstutį Degutį (34 m.), teismas iš žudikų sąrašo išbraukė ir pripažino, jog jis tiktai nuvežė žiaurios egzekucijos vykdytojus į nusikaltimo vietą ir davė peilį lazdai - žudymo įrankiui - išsipjauti. Dėl to jam paskirta palyginti švelni trejų metų laisvės atėmimo bausmė. Iš tiesų tokiam teismo sprendimui didžiulės įtakos turėjo tai, kad tik K. Degučio dėka pavyko išaiškinti šį nusikaltimą ir nubausti kaltininkus.
Buvusio sutuoktinio neieškojo
Gintas Dalinskas paslaptingai dingo 1999-ųjų pavasarį. Paskutinį kartą jį gyvą matė bendradarbis - Alytuje įsikūrusios UAB "Skirnuva" darbuotojas Vladas Šiškevičius. Tądien po darbo vyrai šventė vieno kolegos gimtadienį, vakare kartu grįžo namo ir atsisveikinę išsiskyrė. Nesulaukę G. Dalinsko pasirodant darbe, bendradarbiai iš pradžių manė, jog vyriškis užgėrė, tačiau vėliau ši versija nepasitvirtino. Dingusiojo likimu labiausiai domėjosi jo sesuo. Tų pačių metų balandį ji kreipėsi į Alytaus PK Kriminalinių nusikaltimų tyrimo tarnybos paieškos grupę ir pareiškė, jog nuo kovo 15 dienos apie brolį neturi jokių žinių. Buvo užvesta paieškos byla. Pareigūnai apklausė buvusią dingusiojo žmoną Aušrą Dalinskienę, daug kitų žmonių, tačiau nieko konkretaus sužinoti nepavyko. A. Dalinskienė kaimynėms guodėsi, jog buvęs vyras pagaliau ją paliko ramybėje. Į Ginto sesers priekaištus, kodėl neieško vyro, Aušra atrėžė, jog buvusio sutuoktinio likimas jai visiškai nerūpi. Dėl tarpusavio ginčų, muštynių (kaimynai tvirtino, jog G. Dalinskas mėgo išgerti, o grįžęs namo savo agresyvumu šiurpindavo ne tik žmoną, bet ir juos pačius) 1998-ųjų vasarą jiedu išsiskyrė. Nors Gintas išsikėlė gyventi kitur, tačiau kartkartėm triukšmingai apsilankydavo bendrabutyje, kur po skyrybų liko gyventi jo buvusi žmona. Dingus vyrui, A. Dalinskienė pradėjo bendrą gyvenimą su Romu Baranausku, savo sesers Aldonos vyro Mindaugo Stirbio pusbroliu. Po kiek laiko jiedu susilaukė dukters Paulinos. Tuo metu Dalinskų sūnui Vidmantui buvo maždaug šešeri metukai. Jis daugiausia laiko praleisdavo pas Intuponių kaime (Prienų raj.) gyvenančius senelius Čekanauskus - savo motinos tėvus.
Kraupus scenarijus
Pradėjus tirti bylą paaiškėjo visa Aušros Dalinskienės, pagrindinės nusikaltimo organizatorės ir užsakovės, veikla. Pasirodo, moteris jau senokai puoselėjo planus atsikratyti buvusiu sutuoktiniu, kuris ir po skyrybų neleido jai ramiai gyventi, apsilankęs vis grasindavo pasiimti sūnų, terorizuodavo. Pirmiausia Aušra pagalbos kreipėsi į K. Degutį, su kuriuo susitikdavo savaitgaliais savo tėvų Čekanauskų sodyboje Intuponių kaime. 1999 žiemą ji paprašė surasti žmogų, kuris galėtų nužudyti buvusį vyrą. Tačiau samdomo žudiko surasti nepavyko. Tada moteris nusprendė veikti pati ir parašė laišką būsimajam sesers vyrui K. Stirbiui, nurodė iškilusias problemas. Šis pasikvietė R. Baranauską ir atvažiavo į Alytų. Moteris paprašė taip pamokyti buvusį vyrą, kad tas daugiau nedrumstų ramybės. Už juodą darbą vyrams buvo pažadėta po 500 litų, todėl šie ėmėsi vykdyti nurodymus. Buvo numatyta atvilioti G. Dalinską pas buvusį uošvį, pakeliui miške jį užpulti ir nužudyti. 1999 metų kovo 20-ąją A. Dalinskienė pakvietė buvusį sutuoktinį drauge nuvažiuoti pas tėvą į kaimą ir pasveikinti vardadienio proga, o tuo pačiu aplankyti ten buvusį sūnų. Gintas klastos neįžvelgė. Kaip ir buvo sutarta, M. Stirbys su R. Baranausku atėjo į Čekanauskų sodybą ir čia buvusį K. Degutį paprašė pavežti iki Jogailinos kaimo, kur reikėjo sutikti atvykstančius Dalinskus. Kęstutis neprieštaravo. Pakeliui vyrai stabtelėjo miške, išsipjovė dvi lazdas. Netrukus kelyje Jogailina - Rodomislė pasirodė buvę sutuoktiniai. Juos aplenkę vyrai išlipo iš automobilio. R. Baranauskas G. Dalinsko paprašė cigarečių, tačiau šiam nespėjus susivokti, griebė už krūtinės ir smogė į veidą. Kai G. Dalinskas nugriuvo, pagalbon atėjo K. Stirbys. A. Dalinskienė rankų gestais parodė, kad buvusį vyrą reikia pasmaugti. Šį nurodymą įvykdė K. Stirbys. Tada vyrai, padedami K. Degučio, lavoną įkėlė į bagažinę ir kartu su priekinėje automobilio sėdynėje jau spėjusia įsitaisyti A. Dalinskiene pasuko Intuponių kaimo link. Gavę iš užsakovės litrinį butelį degtinės, pakeliui K. Stirbys su R. Baranausku išlipo. Žinoma, prieš tai buvo susitarę susitikti vakare - juk tik sutemus lavonu buvo galima nepastebėtiems atsikratyti. Iki pat savo tėvų sodybos nevažiavo ir A. Dalinskienė. Pasiekusi apleistas fermas, ji su K. Degučiu paliko automobilį ir nuėjo pasveikinti tėvą Juozinių proga... Po keleto valandų jiedu nuėjo pažiūrėti, ar G. Dalinskas gyvas, tačiau šis buvo užmigęs amžiams. Temstant į Čekanauskų sodybą susirinko ta pati kompanija. Buvo nuspręsta lavoną sudeginti. Suradę miške nuošalesnę vietą, sukrovė laužą, kurio liepsnose netrukus ir paskendo G. Dalinsko palaikai "Kremacija" užtruko ilgokai, gal kokias 2-3 valandas, mat malkos buvo šlapios ir nenorėjo degti... Tačiau kompanijai tai buvo savotiška pramoga - visi su apetitu kirto lašinius, gėrė degtinę... Gal dar ir tostus sakė...
Ritualas kartojasi
Netekę kantrybės, apdegusį kūną vėl įmetė bagažinėn ir visi nuvažiavo į Čekanausko sodybą. Čia Aušra parūpino maišą ir kastuvą. Tas pats ketvertukas lavoną nuvežė giliau į mišką ir užkasė. Kad niekas neatpažintų, prieš tai akmenimis suknežino G. Dalinsko galvą. Šįkart K. Degutis apsimetė esąs labai girtas ir kompanijai netalkino. A. Dalinskienė dar tą patį vakarą K. Stirbiui įteikė tūkstantį litų, kuriuos šis turėjo pasidalinti su R. Baranausku.
Vis dėlto nužudymo organizatorę kamavo rūpestis - kad tik kas nors nesurastų palaikų. Galiausiai jai kilo mintis perkelti lavoną į kitą vietą, todėl pagalbon vėl pasikvietė vyrus. Iškasę palaikus ir pavažiavę į kitą, Mergiškės mišką, jie vėl sukūrė laužą, tačiau šįkart prisinešė padangų, viską gausiai apliejo benzinu. Ritualas kartojosi - susėdę šalia degančio laužo vėl visi girtavo... Paskui tai, kas liko, užkasė. Beje, už papildomą darbą R. Baranauskas su K. Stirbiu paprašė papildomo atlyginimo. Organizatorė jiems atseikėjo dar po šimtą litų...
Sąžinė
Po šio žiauraus nusikaltimo praėjus visai nedaug laiko, K. Degutis susitaikė su savo žmona (ją buvo palikęs, kai labai artimai susidraugavo su A. Dalinskiene). Būdamas girtas ne tik jai, bet ir aplinkiniams ne kartą pasakojo, kaip ir kur buvo nužudytas G. Dalinskas, tačiau niekas į jo svaičiojimus nekreipė dėmesio. Praradusi K. Degutį, A. Dalinskienė nenusiminė ir tolesnį savo gyvenimą susiejo su R. Baranausku. Kaip jau buvo minėta, jiems gimė dukra. Deja, sąžinė K. Degučiui neleido ramiai gyventi. Galbūt nerimą kėlė nusikaltimo vykdytojų grasinimai, nes šie, išgirdę Kęstučio skleidžiamas kalbas, buvo pas jį atvažiavę, reikalavo nutilti. Vis dėlto kartą kaime apsilankiusiam policijos inspektoriui K. Degutis atvėrė širdį. Prisipažinęs, jog yra tikintis ir negalįs nuslėpti baisios nuodėmės, atskleidė visą tiesą, kurią pareigūnas tuoj pat užprotokolavo. Kitą dieną, tai yra praėjusių metų spalio 24-ąją, prokuratūroje vyriškis jau rašė nuoširdų prisipažinimą. Taip ir buvo pradėtas vynioti šiurpaus nusikaltimo kamuolys...
Norėjo iš vandens išlipti sausa
Teisme A. Dalinskienė kaip galėdama bandė visą kaltę nuo savęs nustumti - tikino norėjusi vyrą tiktai paauklėti, jokiu būdu nesiekusi jo mirties. Ji vengė tiesaus atsakymo ir į teisėjo, ir į kitų proceso dalyvių pateiktus klausimus, dažnai aiškino tai, kas visiškai nereikšminga, apsimetinėjo nesuprantanti, ką iš jos norima išgirsti. Teisiamoji netgi nenorėjo pripažinti per tardymą duotų parodymų. Ji tikino, jog K. Stirbys klaidingai supratęs jos gestą, liepiantį smaugti, ji esą tiktai šiaip sau sudėjusi rankas ant krūtinės... Per teismo posėdžių pertraukėles A. Dalinskienė intensyviai mokė bendrininkus, kaip reikia kalbėti, arba jiems sufleravo, kai šie davė parodymus. Kolegijai pirmininkavęs teisėjas net buvo priverstas ją atskirti nuo kitų teisiamųjų. Visi teisiamieji labiausiai kaltino K. Degutį, juk per jį nusipelnė didžiulės nužudytojo artimųjų, savo draugų ir pažįstamų, visų Lietuvos žmonių neapykantos. Ir, savaime suprantama, griežtų bausmių. Jų nesušvelnino net graudžios R. Baranausko ašaros...
