Albertas ONIŪNAS
Psichikos ligonių nusikaltimus, jų tolesnio priverčiamojo gydymo problemas žiniasklaida dažniausiai nagrinėja itin siaurai: ar iš tiesų rezonansinį nusikaltimą įvykdęs žudikas yra nepakaltinamas, galbūt psichiatrų diagnozę jis tiesiog nusipirko? Tačiau iki šiol niekas nesusimąstė, ar dalis dvasios negalią turinčių žmonių iš tiesų įvykdė tuos nusikaltimus, kurie jiems inkriminuoti. Mes atkreipėme dėmesį į tai, kad daugeliu atvejų ligonių baudžiamosios bylos tiriamos ir teismo nagrinėjamos visiškai kitaip nei sveikų nusikaltėlių - pagreitintu konvejeriu, kuo mažiausiai kreipiant dėmesį į kaltės įrodymus, nekaltumo prezumpciją. Ypač jei ligonio nusikaltimas nėra rezonansinis.
Šimtas litų už nakties malonumą
Redakcijai parašė Rokiškio psichiatrijos ligoninės Sustiprinto režimo skyriaus (ten laikomi sunkiai nusikaltę ligoniai) pacientas, Radviliškio rajono Pociūnėlių kaimo gyventojas Audrius Bauža. Radviliškio rajono teismas praėjusių metų pavasarį nusprendė, kad A. Bauža išžagino tris moteris bei yra piktybinis chuliganas, tačiau kadangi pripažintas psichikos ligoniu, užuot kalėjęs, jis turi būti gydomas Rokiškio psichiatrų.
Pasak paties A. Baužos, kartą po šokių jis parsivedė namo merginą, vardu Rasa, su kuria ketino pasimylėti. Bet Rasa nenorėjo meilės, griebė nuo stalo peilį ir, pašiurpinusi kavalierių, pabėgo. Kitą dieną Audrius sulaukė uniformuotų svečių iš Baisogalos nuovados ir sužinojo, kad Rasa jį apkaltino išžaginimu. Netrukus teko vykti apklauson ir į Radviliškio prokuratūrą. Šios rimtos kontoros koridoriuje Audrius susitiko savo "auką", kuri nė kiek nesidrovėdama pareikalavo 1 000 litų už parodymų pakeitimą. "Žagintojui" pavyko nusiderėti iki šimto litų, ir "auka" liko patenkinta - parašė prokurorei pareiškimą, kad neturi jokių pretenzijų. Prokurorai prie tokių dalykų įpratę, tad kelti baudžiamąją bylą dėl išžaginimo buvo atsisakyta.
Kumščiu į veidą ir - tvartan
Kitą kartą Audrius sumanė pasimylėti su tokia Aistra, atvykusia pasisvečiuoti į Pociūnėlius iš Radviliškio. Ji garsėjo laisvu elgesiu, o ir anksčiau su Audriumi buvo santykiavusi, todėl vaikinas nupirko Aistrai butelį ir jau laižėsi kaip katinas, nujausdamas būsimą malonumą. Tačiau mergina nusprendė, kad meilė bus naktį. Ką gi - ateina Audrius naktį, išsikviečia Aistrą laukan ir primena pažadą. Šioji atsisako ir net šaukti pradeda. Audrius įpyko ir trinktelėjo merginai kakton kumščiu. Tada Aistra kiek atlėgo ir tvarte abu labai smagiai pasimylėjo. Jei tikėtume Audriumi, Aistra liko visiškai patenkinta ir po visko jį net pabučiavo. Bet finalas ir vėl nekoks - draugių patarta Aistra kreipėsi policijon ir papasakojo, kad Audrius ją žiauriai sumušė, grasino peiliu ir išžagino. Vėl apylinkės inspektorius Audrių čiupo už pakarpos ir iš pradžių nuvežė nuovadon, vėliau vaikinas atsidūrė prokuratūroje. Tik Aistra nusprendė, kad ant Audriaus nepyksta ir neturi jokių pretenzijų, nereikalaudama už tai pinigų. Prokuroras vėl atsisakė kelti baudžiamąją bylą dėl išžaginimo, nesant nusikaltimo sudėties.
Straipsnis nulėmė kaltinimus
Tuo du abejotinos meilės epizodai nesibaigė. Praėjus mėnesiui, viename dienraštyje pasirodė straipsnis apie Pociūnėlių kaimo siaubą, anksčiau tris kartus teistą recidyvistą Audrių Baužą, pastaruoju metu "besispecializuojantį" žiaurių žaginimų srityje. Po šio straipsnio Radviliškio rajono prokuratūros šefas Kęstutis Ačas pasiskaitė medžiagas, surinktas dėl Rasos bei Aistros pareiškimų, ir nusprendė, kad išžaginimų aplinkybės buvo ištirtos nepilnai, todėl turi būti iškelta baudžiamoji byla. Taip ir buvo padaryta - teisėsaugos smagratis ėmė suktis. Atsirado ir daugiau kaltinimų A. Baužai. To paties kaimo gyventojai sugyventiniai Jūratė ir Mykolas policijai papasakojo, kad vieną naktį pas juos įsibrovė kaukėtas vyriškis, ginkluotas peiliu ir metaliniu strypu, ketino nužudyti Mykolą, bet lūžo peilis. Tada įsibrovėlis sumušė žmogų, o Jūratę išžagino. Nukentėjėliai iš balso atpažino savo skriaudėją - A. Baužą. Įdomu tai, kad pati Jūratė pripažino anksčiau su A. Bauža savo noru mylėjusis. Pretenzijų dėl išžaginimo A. Baužai nei po įvykio, nei vėliau nereiškė. Tačiau prokurorės prašoma papasakojo apie įvykius. Ir paskutinis epizodas - A. Baužą vienas kaimietis apkaltino svaidžius akmenis į jo šunį.
Iš juristų - į psichiatrų rankas
Po šių įvykių A. Bauža buvo areštuotas, jo baudžiamoji byla greitai storėjo. Nuspręsta, kad kaltinamojo psichinė būklė kelia abejonių, todėl paskirta stacionari psichiatrinė ekspertizė. Gydytojai nutarė, kad A. Bauža serga paranoidine šizofrenija, todėl negali kontroliuoti savo veiksmų ir už juos atsakyti. Vadinasi, negalima ligonio toliau tardyti, netikslingas ir jo dalyvavimas teismo procese. Nuo tada A. Baužos kaip piliečio padėtis tapo apgailėtina. Jo likimas ilgam atsidūrė psichiatrų ir tik jų rankose. Jau be paties A. Baužos buvo užbaigtas tyrimas byloje, be jo vyko teismas, dalyvaujant "valdiškam", su viskuo sutinkančiam advokatui. Teismas nusprendė, kad A. Bauža yra kaltas dėl trijų moterų išžaginimo, šuns apmėtymo akmenimis ir taip toliau. A. Baužos kaltės klausimas buvo išspręstas per vieną vienintelį teismo posėdį, nepaliekant kaltinamajam jokios realios galimybės gintis nuo kaltinimų. Teisme nedalyvavo nukentėjusioji Aistra - sykį pasakiusi, kad neturi jokių pretenzijų A. Baužai, dar kartą tai kartoti mergina nebematė prasmės.
Aukos - degradavusios
O keistenybių A. Baužos byloje - daug. Nei Rasa, nei Aistra, nei Jūratė nesilankė pas teismo medicinos ekspertą, nors ir buvo ten siunčiamos. Vadinasi, nerasta spermos, nėra ir eksperto išvadų, kad moterims buvo padaryti kokie nors sužalojimai. O A. Bauža kaltinamas žaginęs vartodamas smurtą. Yra tik ekspertizės išvada, pagal kurią A. Baužos ir Jūratės drabužiai buvo susilietę, o nukentėjusiajam Liucijui padarytas kūno sužalojimas. Iš esmės kaltinimai paremti vien nukentėjusiųjų parodymais. O kritiškai vertinti šių parodymų nebuvo kam, nors reikėtų. Visos trys "aukos" - absoliučiai asocialios ir amoralios asmenybės. Degradavęs ir tasai Mykolas. Tuo tarpu anksčiau tris kartus apsivogęs, asocialioje šeimoje gyvenęs nesveikas A. Bauža seniūnijos darbuotojų charakterizuojamas kaip ramus, paslaugus ir darbštus žmogus.
Lietuva - ne Amerika
Radviliškio rajono vyriausiasis prokuroras Kęstutis Ačas "Akistatai" sakė, kad Audriaus Baužos bylą prisimena tik bendrais bruožais, kadangi pats asmeniškai parengtinio tardymo bylose neatlieka. Teismo medicinos ekspertizė tiriant išžaginimą kaip kaltės įrodymas yra pageidautina, tačiau nebūtina. Taigi kaltinamojo išžaginimu kaltė gali būti įrodyta, jei patikimi liudytojų parodymai. Pasak prokuroro, ekspertizės reikėtų idealiu atveju, tačiau Lietuva - ne Amerika, kur kaltinimai byloje gali sugriūti, jei suimant nusikaltėliui nebuvo išvardintos jo teisės. K. Ačas pripažįsta, jog galbūt kiekvienas A. Baužos bylos epizodas įrodymų prasme yra per silpnas, kad už jį būtų galima nuteisti, tačiau tų epizodų visuma sudaro jau kiek kitokį vaizdelį.
Šiurpus bylų konvejeris
Kauno advokatas Danius Svirinavičius, prisimindamas bylas iš savo praktikos, kuriose žagintojai pripažinti nepakaltinamais, papasakojo, kaip kartą Kauno rajone įkliuvo vienas atvykėlis iš Žemaitijos. Jis buvo apkaltintas išžaginęs savo auką oraliniu būdu. Teismo medicinos ekspertizė nedavė jokių rezultatų, nebuvo užfiksuoti jokie aukai padaryti sužalojimai. Prokuratūra iš esmės neturėjo jokių žagintojo kaltės įrodymų. Tada buvo sugalvota provokacija. Bylą tiriantis prokuroras į to žmogelio prašymus bylą nutraukti, nes esąs nekaltas, reikšmingai numykė. Žemaitis tą mykimą suprato savaip - iš automobilyje prie prokuratūros sėdinčių giminaičių paėmė 100 JAV dolerių ir atnešė pareigūnui. Tai buvo užfiksuota kaip bandymas papirkti prokurorą. Taip atsirado netiesioginis kaltės įrodymas - jei esi nekaltas, kodėl bandai duoti kyšį? Žmogeliui po to "pavažiavo stogas", psichiatrai tai pripažino. Finalas - užuot kalėjęs - gydomas Rokiškyje.
Advokato nuomone, tokios bylos "eina pagreitintu konvejeriu". Įrodymų klausimas jose tampa antraeiliu. Nagrinėjimas teisme tampa supaprastintas jau vien dėl to, kad teisiamasis jau gydomas ligoninėje ir procese nedalyvauja. Advokatas dažniausiai laikosi susitaikėliškos pozicijos ir prokurorui rimtai neoponuoja. Teisiamojo giminaičiai dažnai esti nuvarginti ilgo tyrimo, todėl lieka patenkinti, kad jų žmogus nesiunčiamas į kalėjimą, ir teismo nuosprendis dažniausiai neskundžiamas. Psichologiškai ir teisėjas jaučia daug mažesnę atsakomybę nei paprastai, nes teisiamąjį bet kokiu atveju reikia gydyti, laisvės atėmimo vieton jis nesiunčiamas, ir itin skrupulingai nagrinėti bylą tarytum nėra prasmės. Todėl tikėtina, kad ne vienas Rokiškio psichiatrijos ligoninės Sustiprinto režimo skyriaus pacientas, būdamas sveikas, susilauktų išteisinamojo nuosprendžio arba byla jo atžvilgiu būtų nutraukta dar per parengtinį tardymą.
