Sigitas STASAITIS
Pernai žiemą Telšių rajone įvykdyta banali buitinė žmogžudystė - girtas iki atminties netekimo B. Skališius kažko supyko ant savo sugėrovo S. Ginčauko, kurį mirtinai užtalžė. Žmogžudžio psichiką ištyrusi autoritetingų medikų psichiatrų komisija pripažino, jog B. Skališius buvo pernelyg persigėręs, todėl atsakyti už žmogžudystę neprivaląs. Išvengęs tiek priverstinio gydymo, tiek bausmės, teisėjams pasakęs "Ačiū", žudikas patenkintas iš teismo nudrožė namo. Medikai juk garantavo, kad žemaitis nepavojingas...
Pernai sausio 27-ąją Bronius Skališius name Duobgiriuose atsibudo prastos nuotaikos. Kur čia bus gera, jei galva plyšta, o burnoje lyg arklių stovėta - išvakarėse akivaizdžiai padauginta išgerti. Kiek išgėrė nepamena, tačiau keturi tušti buteliai bylojo patys už save. Negana to, kad savijauta sumauta, ūžiančioje galvoje dar ir "juostelė trūkusi" - Bronius niekaip negalėjo prisiminti su kuo ir kaip gėrė. Sodyboje, kurią ruošėsi Duobgiriuose pirkti, persigėrėlis išmiegojo irgi prastai - kankino košmarai. Naktį jis sapnavo buvęs kažkieno užpultas, tad iš visų jėgų gynęsis, grūmęsis, kovojęs. Atmintis prabudėliui atsistatinėjo labai pamažu. Taip ir neatgaminęs išgertuvių vaizdelio, B. Skališius prisiminė, jog yra užsakęs miškovežį, tad susiruošė dirbti miškan. Pravėręs kambario duris Bronius pastiro pamatęs kraujo klane kniubščiomis gulintį vyro lavoną ir nustėro - negi grumtynės buvo ne sapnas? Jei B. Skališius nemeluoja, jis tada nutarė lavono nejudinti, pirmą sutvarkyti miško reikalus, o pakvėpavus grynu oru viską apžiūrėti, gal ir atmintis bus geresnė.
Grynas oras tikrai padėjo - važiuodamas pro bičiulio Stanislovo Ginčausko namus Bronius staiga prisiminė vakare išgėręs su Stanislovu, tačiau kada, kaip atsisveikino, negalėjo atgaminti, nors tu ką. Triūsdamas prie miškovežio B. Skališius ne tiek darbu rūpinosi, kiek įtempęs trūkinėjančią atmintį purtė - o kas, jei jis naktį grūmėsi su S. Ginčausku, kas, jei dabar ten jis troboje ir guli paslikas? Juoda skylė atmintyje Broniui nedavė ramybės, vyras rado išeitį: reikia užsukti pas S. Ginčauską, jo paties paklausti, kaip ir kada praėjusią dieną išgertuvės baigėsi. Užsuko.
- Ne, Stanislovas per naktį negrįžo, - paaiškino sunerimę S. Ginčausko namiškiai.
Stipriai iš nerimo besidaužančia širdimi B. Skališius nuskubėjo į sodybą Duobgiriuose. Įpuolęs vidun Bronius apvertė lavoną ir su siaubu aptiko, kad tai nebegyvas prietėlius S. Ginčauskas. Susigaudęs, jog pats bus savo draugą negyvais užtalžęs, B. Skališius supanikavo - negi paprasta, kai tau jau 55 metai pirmą kartą susiruošti į kalėjimą? Drebančiomis rankomis Bronius lavoną įkėlė į automobilio bagažinę, pavežėjo iki gretimo Mažeikių rajono ir nudrėbė prie kelio Pievėnai - Balėnai. Parskubėjęs į Duobgirius Bronius kruopščiai visą vakarą plovė kraują ir naikino žmogžudystės pėdsakus, po to pernakvojo ir sugrįžo namo, į Eigirdžių kaimą, pas savo sugyventinę Reginą Lukošienę. Naktį bluosto nesudėjęs žemiaitis paryčiais savo moteriai viską atvirai papasakojo.
Kitą rytą negyvėlį atrado į malūną važiavęs ūkininkas, kuris apie pakelėje matytą lavoną pranešė policininkams. Tuomet buvo nustatyta, jog S. Ginčauskas nužudytas itin žiauriai: dešimtimis smūgių jis talžytas tol, kol sutrupėjo kaulai, o ant smegenų išsiliejo kraujas. Pareigūnai pradėjo tyrimą, dar nieko neįtardami paklausinėjo ir B. Skališiaus, tačiau žmogžudys melavo nieko nežinąs.
Pasitaręs su savo moterim, Bronius nutarė prisipažinti. Jis nuvažiavo pas laidotuvėms besiruošiančius Ginčauskus ir prisipažino nužudęs žmogų. Po to žudikas pasakė einąs atsisveikinti su artimaisiais, nuvyko į Palangą pas brolį Juozą, su juo vėl atvažiavo pas Ginčauskus ir ėmė siūlyti savo pagalbą. Nužudytojo artimieji pagalbos pageidavo ne iš žmogžudžio, o iš policijos. Iškviesti pareigūnai žmogžudį suėmė.
"Akistata" taip išsamiai nerašytų apie šią buitinę žmogžudystę, jei ne įdomus istorijos finalas. Išsisukti nuo kolonijos B. Skališiui padėjo medikai. Prokuratūrai paskyrus žudikui stacionarią teismo medicinos ekspertizę. Jos išvada pribloškianti:
"Žudydamas B. Skališius buvo patologinio pasigėrimo būsenoje", - skelbia gydytojų komisija.
Medikai paaiškina, kad mušdamas bičiulį B. Skališius nesuprato ir nevaldė savo veiksmų, todėl, autoritetingų medikų nuomone, atsakyti už savo juodą darbą neprivalo. Taip pat nustatyta, kad išsimiegojęs Bronius iš tos pavojingos būsenos išėjo. Specialistai nutarė, kad gydyti žudiko nėra nuo ko - jis psichikos ligomis, alkoholizmu neserga, aplinkiniams nepavojingas.
Po tokios išvados Šiaulių apygardos teismas, prokurorai liko bejėgiai. Žmogžudį teisė pas teismo pirmininkas V. Birbilas, tačiau teisėjas ne psichiatras, jis buvo priverstas remtis medikų išvada ir skelbti nutartį, jog B. Skališius nuo atsakomybės atleidžiamas, o priverstinais gydymas jam neskirtinas.
- Ačiū, - tai išgirdęs padėkojo žudikas ir akivaizdžiai pralinksmėjęs pasieniais smuko iš teismo salės.
Išgirdę teismo nutartį nužudytojo artimieji patyrė ilgokai negalėjo atsipeikėti. Moterys braukė ašarą, vyrai keiksnojo teisingumą Lietuvoje. Kaip visada, apkaltinti buvo ne medikai, o teismas.
Pasak buvusius draugus pažinojusių žmonių, išgėręs S. Ginčauskas būdavęs "labai linksmas, nepriekabus, gal tik prie moterų greitas". B. Skališius gi girtas darosi niūrus ir piktokas.
Šiaulių apygardos teismas per pastaruosius porą metų paleidžia jau antrą žmogždį. 1996 metų lapkritį Maneikiuose (Kelmės rajonas) persigėręs degtinės Antanas Bagvilas (29 m.) ėmė mojuoti dviem peiliais, jais iš namų išvijo nėščią žmoną, savo tėvus ir siautėti liko vienas tarp savo vaikų. Apsėstas kažkokių haliucinacijų A. Bagvilas negyvai užbadė 3 metukų dukrytę Aureliją - mažylei dūrė net 17 kartų. Net kelių psichiatrų komisijų pripažintas buvęs susirgęs baltąja karštine ir nesuvokęs, ką darąs, tėvas - žudikas, kaip ir B. Skališius, buvo visiškai atleistas nuo bausmės. Truputį pasigydęs nuo alkoholizmo, A. Bagvilas kompromiso su savo sąžine taip ir nerado, prieš porą metų pasikorė.
Autoriaus nuotr.
Skalisiu.jpg - Per psichiatrų malonę B. Skališius išvengė sunkios bausmės. Tik jokie medikai nepajėgūs atleisti nuo sąžinės balso ir žmonių teismo - šis žvilgsnis amžiams liks žiauraus žmogžudžio.
