Į mudviejų susitikimą Ilona atėjo nepavėlavusi nė minutės. Prieš kokius penkerius metus Ilona - aš ją puikiai pažinojau! - buvo dar visai vaikas. Pynė dvi kaseles, žiemą nešiodavo vis tą pačią kepuraitę su kutu viršugalvyje, o su kiemo berniūkščiais nesileisdavo į jokias kalbas... Kaimynai jautė, kad Ilonai nėra gerai šeimoje - motina visą dėmesį skyrė vyrui ir nuo jo pagimdytai jaunėlei Rasai - mergautinė Ilona buvo podukros vietoje. Ši lyg pelytė narve ištisais vakarais tūnodavo bute ir be motinos leidimo bijodavo išeiti net į lauką. Kaimynai girdėdavo, kaip motina ant Ilonos rėkia, kaip be jokio gailesčio ją tranko kumščiais. Į aplinkinių pastabas arši moteriškė reaguodavo prakeiksmais, o Ilona, bandoma užstoti, motiną puldavo teisinti. Todėl buvo nuspręsta į keistos šeimynėlės gyvenimą nesikišti...
Šiomis dienomis Ilona Kaune tik viešnia - grįžusi, kaip pati sakosi, atostogų! Rugpjūčio pabaigoje žada vėl lėkti į užsienį. Dirbti. 19 metų sulaukusi mergina savo profesijos nė kiek nesigėdi - kaip ir iki šiol, tarpininkaujant suteneriui, pardavinės savo jauną, kol kas dar patrauklų kūną.
- Ilona, kaip tu taip staiga pasikeitei - iš tylios, užguitos mergelės tapai drąsia, tikrai ne pačios geriausios gyvenimiškos patirties kupina moterimi?
- Viskas prasidėjo dar nuo mažų dienų. Gal kad buvau "benkartė", motina manęs tiesiog nekentė. Už kiekvieną prasižengimą prilupdavo, aprėkdavo. Jei patėvis bandydavo mane užstoti, kliūdavo ir tam. Bet vieną kartą smurtui atėjo galas - trenkė motina man, aš jai - atgal. Daugiau ji prieš mane rankos nekėlė. Likome su ja tik kaip tolimos pažįstamos, mažai bendraudavome. Patėvis buvo visai kitoks - jis man ir pinigų duodavo, ir šio to nupirkdavo. Vieną kartą jis mane prisišnekino į lovą. Vėliau tokių "progų" buvo galybė... Nežinau, kas man pasidarė, bet aš motinai ėmiau patėvio pavydėti, apskritai vyrams ėmiau jausti didelį potraukį! Supratau, kad ilgiau taip tęstis negali - prieisime su patėviu liepto galą, motina viską išsiaiškins... Viskas išsisprendė savaime - susipažinau su vienu kauniečiu, kuris pasiūlė padirbėti užsienyje. Ne, ne aukle... Tada jau buvau metusi vidurinę mokyklą, tad vieną rytą motinai pasakiau "atia" ir užsiminiau, kad grįšiu po kokių metų. Motinėlė net apsidžiaugė - buvau pakankamai jai įgrisusi...
- Tuo metu, jei teisingai suprantu, buvai dar nepilnametė. Vadinasi, į užsienį keliavai su svetimais dokumentais?
- Padirbti lietuvišką pasą - vieni niekai. Man nereikėjo tuo rūpintis - pasirūpino draugai. Bet "Kučinskiene" buvau tik per pirmąją kelionę - po to trumpam grįžau į Lietuvą ir, sulaukusi 18 metų, antrąkart į užsienį keliavau jau su savuoju pasu.
- Taip iš karto ir pradėjai dirbti prostitute? Gal buvo kokie apmokymai?
- Manęs tai nelabai reikėjo mokyti - turėjau praktikos jau su patėviu... Bet kad būtume šiuolaikiškesnės, peržiūrėjom, hm, neblogų naujausių filmukų, pornografinių žurnalų. Kiekvienai merginai buvo viskas smulkiai išaiškinta, parodyta, kaip kuo naudotis. Ar buvo praktiniai užsiėmimai? Na, kaip ten sako - niekas katės maiše neperka... Klientai manimi likdavo patenkinti.
- Kiek, jei ne paslaptis, tau ten moka?
- Man tiesiogiai nemoka - mano suteneriams. Jie su klientu viską sutaria, o mergina po to gauna atitinkamą dalį. Na, kokį ketvirtadalį ar penktadalį sumos. Mat reikia skirti pinigų ir bosui, ir pačiam suteneriui už darbą, ir benzinui, ir buto nuomai, ir pragyvenimui. Pradėjusi dirbti, gaudavau dešimt "doičmarkių" per dieną. Po bandomojo laikotarpio po tiek pradėjo mokėti už kiekvieną su klientu praleistą valandą. Visai neblogai išeina! Kartais per dieną uždirbu 100 ir daugiau markių, ką noriu, galiu pirkti, niekas pinigų iš manęs neatiminėja. Prostitutė turi būti savo vietoje - tada nekils jokių nesusipratimų ir piktumų. Kai kurios pasineša į pinigus, pradeda reikalauti mokėti daugiau, ima rietis, bando sprukti pas kitus sutenerius, galiausiai sugauna policija ir deportuoja iš šalies.
- O kaip atsitiko, kad vėliau tu iš Vokietijos patekai į Ispaniją?
- Mane išvežė į Ispaniją, nes po policijos reidų, kai buvo sulaikytas kažkoks lietuvių nusikaltėlis Lazauskas, iš šalies deportavo ir nemažai prostitučių. O poreikis tai nesumažėjo! Tada net pervargdavau - nespėju grįžti po vieno užsakymo - Vovka (suteneris Ispanijoje - O. P.) veža į kitą! Per porą savaičių numečiau kokius penkis kilogramus svorio! Užtat gerai užsikaliau - prisipirkau madingų rūbų, pasitaupiau.
- Kur ir kodėl tau labiau patiko - Vokietijoje ar Ispanijoje?
- Jokio skirtumo. Vokiečiai gal kiek tvarkingesni, bet kai kurie, daugiau alaus pripampę, be perstojo riaugėja... O Ispanijoje gali ir ant smirdančio užsišokti. Matai, kad gerai apsirengęs, kad turtingas, bet toks nevalyvas... Negalėčiau nieko blogo pasakyti apie pakelės baruose sustojančius vairuotojus - jie pirma apsiprausia, apsiskuta, išsikvepina...
- Taip stengdamasi dėl kitų, ar tu pati tokiomis akimirkomis jauti ką nors malonaus?
- Jeigu labai atvirai - neįsivaizduoju be to gyvenimo! Net naktimis sapnuoju, ką darau dieną. Ryte taip lengva, gera... Neįmanoma nupasakoti. Gal atrodys keistai, bet Lietuvoje man jau atsibodo. Greit išvažiuosiu. Dar nežinau - į Ispaniją ar į Vokietiją. Kaip Raimis pasakys.
- Atsakyk į paskutinį klausimą - ar motina ir patėvis žino, iš ko tu dabar gyveni?
- Motina, aišku, žino, o patėvis dar pernai pavasarį, greitai man pirmą kartą išvažiavus, žuvo. Tegu ramiai ilsisi...
Dabar su motina visai neblogai sutariam. Kai pasakiau, kad jos, siuvėjos, mėnesio atlyginimą galiu uždirbti per dvi tris dienas, išsižiojo... Siūlė ir Rasai mest mokyklą, važiuot kartu su manim. Bet kad ji dar per jauna, šiemet eis į aštuntą klasę.
- Ačiū tau už atvirumą!
Kalbėjosi Odeta Prankaitė
