Siaubingas traškėjimas, trenksmas tarytum per pasaulio pabaigą, šunų staugimas... Dvylika žmonių atsiduria vidury vandenyno.
Atskirti nuo pasaulio
2003-iųjų gegužę dvylikos rusų mokslininkų grupė įsikūrė ant didžiulio dviejų kilometrų ilgio ledo plausto. Jų misija, pavadinta "Šiaurės polius 32", - leistis Arkties vandenyno srovių nešamiems, kad išstudijuotų visus meteorologinius pakitimus. Taigi šie mokslininkai praleido dešimt mėnesių visiškai atskirti nuo pasaulio.
Ledo plaustas plaukė nesukeldamas jokių problemų. Palydovinės sistemos dėka keliautojai visada žinojo, kur esantys. Susidūrimo rizika buvo minimali. Tos pačios srovės ta pačia pietų kryptimi kaip ir jų platformą nešė didžiuosius aisbergus. Mokslininkai dirbo be didelių rūpesčių. Jie atlikinėjo numatytus eksperimentus, stebėjo vėją ir debesis, rinko įvairią informaciją... Vakarais, perdavus Sankt Peterburgui dienos darbų rezultatus, prasidėdavo atsipalaidavimo metas. Vieni skaitydavo, kiti lošdavo kortomis, klausydavosi radijo arba žiūrėdavo videofilmus. Šią grupę sudarė Arkties ekspedicijų veteranai. Seniausias iš jų daugiau nei 15 metų praleidęs Didžiojoje Šiaurėje. Jie gerai vieni kitus pažinojo ir puikiai sutarė. Polius buvo jų aistra, todėl tarp dangaus ir ledo jie gerai jautėsi... Jų "ledukas" judėjo vidutiniškai 10 kilometrų per valandą greičiu ir vasario pabaigoje buvo nuplaukęs 2 750 kilometrų. Taigi ekspeditoriai buvo už 700 kilometrų nuo Šiaurės poliaus, beveik pusiaukelėje tarp Grenlandijos ir Prano Juozapo žemės. Dar du mėnesiai, ir juos turėjo sugrąžinti į Sankt Peterburgą, kur laukė išsiilgusios šeimos.
Prarijo vanduo
Kovo 3-iąją pasigirdo traškėjimas. Storas ledas staiga skilo ir pradėjo vis smarkiau virpėti! Siaubo apimti šunys ėmė neapsakomai staugti, keldami dar didesnį nerimą. Platforma su pragarišku trenksmu staiga persiskyrė į dvi dalis! Plokštės tokia jėga trenkėsi viena į kitą, kad viena iš jų pakrypo, nusitempdama į vandenį šunis ir didžiąją palapinių dalį. "Šiaurės poliaus 32" likimas buvo nulemtas greičiau nei per minutę. Tikras stebuklas, kad nė vienas žmogus nenukentėjo. Tačiau praktiškai poliaus tyrinėtojai prarado viską... Jų plaustas sumažėjo keliais šimtais kvadratinių metrų, tačiau ne tai buvo svarbiausia. Jiems teliko tiktai dvi palapinės ir viena laboratorija...
Radijas, laimei, nebuvo sunaikintas. Apie tai, kas įvyko, tučtuojau buvo pranešta į Sankt Peterburgą. Rusija nieko nelaukdama puolė gelbėti savo mokslininkus. Norvegija, o paskui ir kitos Europos šalys pasiūlė savo pagalbą. Mokslininkų pasaulis iki šiol prisimena prieš 70 metų įvykusią tragediją. Tada taip ir liko neaišku, kodėl staiga pasviro ledo plaustas, nusviesdamas į vandenį keleivius. Jie visi žuvo.
Gelbėjimo ekspedicija
Dabar į nelaimę patekusius žmones galėjo išgelbėti tik sraigtasparnis. Deja, nuo rusų uosto Archangelsko juos skyrė 750 kilometrų. Joks sraigtasparnis negalėjo nuskristi tokio nuotolio nepasipildęs degalų pakelėje, juk skrydis pirmyn ir atgal sudaro 1 500 kilometrų. Buvo nutarta į pagalbą pasiųsti ledlaužį "Arktika". Deja, jam prireiktų geros savaitės, kad pasiektų zoną su dvylika mokslininkų ant ledinio plausto. O naujienos iš "Šiaurės poliaus 32" kėlė nerimą. Galima įsivaizduoti, kokią baimę kėlė net tyliausias ledo brakštelėjimas, net menkiausias įtrūkimas... Juk tai, kas atsitiko, galėjo bet kuriuo momentu pasikartoti. Plaukiojanti salelė tapo nestabili ir trapi.
Rusų aviacija organizavo tikrą oro tiltą, kad išgelbėtų nelaimėlius. Pirmiausia sraigtasparniai įvairiuose kelio ruožo taškuose išdėliojo kuro statines. Paskui, kovo 6-ąją, buvo duotas įsakymas veikti. Du didžiuliai Mi-8 ir Mi-26 pakilo iš Archangelsko. Jie skrido žemiau debesų 2 000 metrų aukštyje pirmojo degalais aprūpinsiančio taško kryptimi. Paskui pasiekė antrą, trečią ir kitus pakelės taškus. Šokinėdami kaip bluselės, vakarop jie pasirodė virš "Šiaurės poliaus 32". Mokslininkai laiko negaišo. Laukdami pagalbos ant nemažos ledo plausto dalies jie suplūkė sniegą, kad nusileisdami sraigtasparniai nenukentėtų. Jiems nutūpus visi ramiai, be panikos sulipo į vidų. Žmonių veiduose atsispindėjo didžiulis nuovargis ir nerimas, tačiau jie buvo išgelbėti nuo pražūties. Jeigu ekspedicijos gelbėjimas būtų buvęs atidėtas nors parai, dėl blogo oro to būtų buvę nebeįmanoma padaryti. Visi būtų žuvę šaltyje ir vienatvėje... Sankt Peterburgas dvylika išgyvenusių mokslininkų sutiko kaip tikrus didvyrius. Jie to tikrai nusipelnė.
Tačiau ne visos ekspedicijos baigiasi taip sėkmingai.
Akmeniu į vandenį
Kovo 6-ąją, 15 valandą, Dominika Arden paskambina į Paryžių ir nurodo savo koordinates. Paskui staiga priduria: "Esu priversta nutraukti pokalbį". Ryšys nutrūksta. Tyla. Ilga, šalta, ledinė tyla. Mirties tyla...
2003-iųjų balandis. Laplandija. Jau trys savaitės, kai Dominika Arden tempia ledu rogutes su 80 kilogramų svoriu. Kryptis - Šiaurės polius. Jos tikslas - būti pirmąja moterimi, vienui viena slidėmis pasiekusia polių.
Kovo mėnesį klimato sąlygos nežmoniškos. Temperatūra gali nukristi žemiau 50 laipsnių. Dominika Arden yra tiktai 150 centimetrų ūgio,visiškai neatletiška. Ji keliauja tiesiog aklai, tempdama rogutes su inventoriumi nepatikimu ledu, girgždančiu tarytum senas takelažas. Dominika juda vėžlio greičiu - nuo penkių iki dešimties kilometrų per dieną. Kur ji bepažvelgtų - visur balta balta. Žmonės, nematantys nieko, išskyrus šį akinantį baltumą, kartais pamano esą apakę... Šiose vietose klaidžioja baltieji lokiai. Peralkęs "ledo lyčių žmogėdra" bet kuriuo momentu gali išdygti tylus ir nematomas. Kaip ir kiti retai į šį pasaulio galą užklystantys žmonės, taip ir Dominika Arden už diržo turi revolverį. Tam atvejui, jeigu...
Deja, Dominikos laukia kitokie spąstai. Nukeliavusi per šimtą kilometrų, ji atsiduria "švelnesnėje" zonoje. Čia temperatūra - apie 20 laipsnių ir... silpnesnis ledas. Kažkoks garsas staiga nutraukia tylą. Nereikia net sekundės, kad Dominika suprastų, jog po kojomis lūžo ledas. Ji krinta akmeniu į ledinį vandenį.
Tokią situaciją moteris daug kartų įsivaizdavo treniruočių metu ir jai ilgai ruošėsi. Dominika žino, kad vos išlipus iš vandens kombinezonas tučtuojau sušals. Moteris žino turinti vos kelias sekundes, kad nevirstų ledokšniu. Taigi ji staiga šoka prie savo inventoriaus, greičiau nei per trisdešimt sekundžių pastato palapinę ir įsliuogia į ją. Kombinezonas pradeda stingti, tačiau keliautoja spėja nuogai išsirengti, patiesti vandens prisigėrusius rūbus ir įlįsti į savo pūkų patalėlį. Dominika tiksliai atlieka visą operaciją, išskyrus vieną detalę. Ta detalė jai kainuos aštuonis kojų pirštus... Kiekvieną vakarą ji privalo uždegti palapinėje mažytę šildyklę, kad išdžiūtų sudrėkusi avalynė. Tai pagrindinis dalykas norint išgyventi. Deja, išsigandusi ir nuvargusi tą naktį ji pamiršta tai padaryti. Vėliau drąsuolė pasakojo, kad išdžiūvusi ir gerai išsimiegojusi vėl leidosi į kelią. Antrąją kelionės dieną ji suprato, kad batai drėgni. Iš pradžių pajuto lengvą dilgsėjimą, kažką panašaus į deginimą... Kojų pirštai pradėjo šalti. Dabar Dominikai Arden tapo aišku, kas jos laukia. Tirpimas kils iki blauzdos, paskui apims visą koją. Po to lips aukštyn centimetras po centimetro, kol pasieks širdį. Ir galiausiai - mirtis.
Mirties šauksmas
Ne pirmas kartas, kai mirtis tykojo Dominikos Arden, tačiau paskutinę minutę jos atsisakė. Pirmą kartą moteris ją išvydo būdama vienuolikos metų. Tada ji naktį važiavo su savo tėvais. Moteris niekada nepamirš šviesų, besilankstančio metalo ir dūžtančio stiklo garsų... Kai į avarijos vietą atvyko pagalba, tėvai jau buvo negyvi. Nebuvo kas pasirūpina mergaite, todėl ji atsidūrė valdiškose rankose. Dominika buvo drąsi, ryžtinga, besižavinti žygdarbiais mergaitė, todėl netekusi tėvų greitai atsigavo.
Dominikai Arden buvo 28 metai, kai pradėjo jausti pirmuosius ligos simptomus... Buvo pakenktos kojos. Specialistai pasakė, kad moteris pasmerkta. Geriausiu atveju nebegalės sportuoti. Jie nepagalvojo apie jos ištvermę ir atkaklumą. Po penkių operacijų Dominika pradėjo treniruotis ir vėl leisdavosi į rizikingus žygius... 2000-ųjų sausį vėžys pasireiškė iš naujo. Gydytojai įmontavo į kojas metalines plokštes, kad moteris galėtų vaikščioti. Kalbėjo, kad jos karjerai - galas... Bent jau taip manė artimieji ir ją gydantys gydytojai. Praėjus mažiau nei metams po paskutinę pagalbą suteikusios operacijos, Dominika išvyko į Himalajus, kur vyko "Rallye Raid Gauloise". Sugrįžo nugalėtoja!
Vėliau, 2003 metais, Dominika Arden puolė šturmuoti Šiaurės polių. Niekada jokia moteris nebuvo ryžusis tokiam žygdarbiui. Nedidelį Katangos miestelį ji pasirinko startine baze. Kaip jau žinome, po trijų žygio savaičių įvyko drama - kojos pradėjo šalti, o sąmonė - aptemti... Dominiką surado išvykęs jos ieškoti rusų sraigtasparnis. Pirmiausia buvo suteikta pirmoji pagalba, o po kelių valandų Dominika nuskraidinama į Prancūziją. Atsitiko tai, ko ji labiausiai bijojo: buvo amputuoti aštuoni kojų pirštai.
Išėjusi iš ligoninės Dominika užmezgė ryšius su Fransua Bernaru. Tai garsus aukštikalnių gidas ir Arktikos specialistas. Jis yra vienas iš tų retų žmonių, kuriems pavyko pasiekti Šiaurės bei Pietų polius ir Everesto viršukalnę. Ką jis pajuto pamatęs priešais save mažutę moterį, norinčią pasiekti polių, nors jos kojų pirštai amputuoti, o kojose - metalas ir vėžio pažeisti kaulai? Tikriausiai tą patį susižavėjimą, kurį kiekvienas tais laikais pajusdavo sutikęs Dominiką. Jos geležinė valia, ramumas ir giedra pavergdavo bet kurį sutiktąjį. Taigi Fransua Bernaras sutiko ją paruošti. Abu nuvyko į Jakutiją, kur klimato sąlygos artimos Šiaurės poliui. Po dviejų intensyvaus darbo mėnesių Dominika jautėsi pasiruošusi grįžti į "frontą".
Likimą gaubia paslaptis
2004-ųjų kovo 5-oji. Sraigtasparnis ją išlaipino pačioje Sibiro šiaurėje, Arktivešskio iškyšulyje. Dominika dar kartą patikrino inventorių. Rogėse yra palapinė, šiltas miegmaišis, kaitintuvas, maisto penkiolikai dienų, mokslinė įranga ir buja "Argos", kad ją galėtų surasti. Jaunoji moteris šypsosi, kai Fransua Bernaras ją apkabina atsisveikinti. Ir visgi ji truputį jaudinasi, nes per greitai ant galvos užsitraukia vilnonį gobtuvą. Paskui Dominika Arden pamažu nutolsta, tempdama paskui save rogutes. Vienui viena.
Ji turi du telefonus. Pirmąjį vakarą paskambina Bernarui. "Man labai šilta. Valgau skanius spagečius su jautiena. Viskas gerai". Kitą dieną neatsako nė vienas iš jos telefonų. Buja "Argos" taip pat liovėsi siųsti signalus. Ryšys nutrūko ir įsiviešpatavo mirtina tyla.
Du rusų sraigtasparniai Mi-8 skubiai pakyla iš Katangos ir praskrenda virš zonos, kurioje turėtų būti Dominika. Penkias dienas iš eilės jie visomis kryptimis skraido virš sektoriaus. Kovo 11-ąją jie grįžta į bazę nepanaudoję reanimacinės įrangos ir su tuščiais neštuvais. "Radome tiktai jos pirmosios stovyklavietės pėdsakus. Toliau jokių Dominikos ženklų", - pareiškia vienas iš lakūnų.
Atrodo, kad šį kartą narsioji Dominika tikrai susitiko su mirtimi...
Jauniausias, ir dar invalidas
Šiomis dienomis pasaulį apskriejo dar vienas pranešimas. Paauglys lenkas, prieš dvejus metus per nelaimingą atsitikimą netekęs rankos ir kojos, pasiekė Šiaurės ašigalį. 15 metų Janekas Mela ašigalį pasiekė eidamas su kojos protezu. Janekas - jauniausias žmogus, pėsčiomis pasiekęs Šiaurės ašigalį per visą Šiaurės tyrinėjimų istoriją.
