Stasys VARNECKAS
Jaunas ir žvalus pirmos kadencijos Seimo narys Jonas (vardas pakeistas, idant nebūtų įžeista jo garbė ir orumas) eina pro Vilniaus televizijos bokštą. Eina ir mato: į bokštą atremtos ilgos ilgos kopėčios - beveik iki viršūnės. "Užlipsiu - tarė sau ponas Jonas. - Pasižvalgysiu po Lietuvą, pamatysiu, kaip žmonės gyvena".
Lipa ponas Jonas į bokštą, pukši. Štai jau ir viršūnė nebetoli. Tik staiga koja slysteli ir lekia Jonas žemyn galva.
- Oi, oi, oi! - šaukia Jonas. - Gelbėkit!
Ačiū Dievui, pavyko jam sugriebti rankomis kopėčių skersinį - pakibo ir tabaluoja. Tabalavo, kol pavargo - jau, atrodo, nebeišsilaikys. Tik staiga aptemusiose akyse pasirodo velniukas. Na, toks nedidukas kipšiukas - tik ragai ir uodega.
- Nusivėjuok! Nukelsiu!
Ponas Jonas drykst ir nusivėjavo, bet kipšiukas tik šaiposi ir visai nesiruošia gelbėti.
- Silpnai! Dar kartą!
Ponas Jonas vėl - drykst, net kelnėse pašlapo.
- Dar kartą! Tada tai jau tikrai nukelsiu, - šaiposi kipšas.
Ponas Jonas stengiasi ir šiaip, ir taip - nebėra vėjo. Pradėjo rankomis maigyti pilvą, gal, sako, dar kartelį išspaus. Nieko...
Čia jam kaimynas ir tos pačios frakcijos bumbt kumščiu į pašonę:
- Na ir kiaulė tu, Jonai. Kad šūkalioji posėdžio metu, dar nieko. Čia šūkauti įprasta. Bet kad pradėjai garsiai vėjuoti - negražu. Ką oponentai pagalvos? Ar jau pabudai?
