Stasys VARNECKAS
Pavasarėja. Vis daugiau dienos ir kitokių pavasario ženklų. Patvory brinksta serbentų pumpurai, kalasi krokų daigeliai, o ežia lyg ežys šiaušiasi smailiais žieminių česnakų ūgliais. Darželyje narcizai krauna žiedus, ir greitai visi pašaliai padvelks jų švelniu aromatu. Visa, kas gyva, skuba žaliuoti ir žydėti, visiems ta žiema atsibodo. - Ir man. Iki gyvo kaulo, - pasiguodė sodietė Janė prie parduotuvės sutiktai kaimynei Agnei. - Taip atsibodo dykai sėdėti, kad kojos pačios į daržus neša. Dar kiek pradžius - ir kibsiu... - Aš, Janyt, per žiemą daug skaičiau ir daug sužinojau, - nusprendė pasigirti savo išsilavinimu Agnė. - Bulves, pasirodo, geriausia sodinti tada, kai dangus pilnas kamuolinių debesų. Tada jos - kaip kamuoliai. Janė, deja, gana kritiškai įvertino šią teoriją: - Pernai sodinau, kai saulė švietė ir jokių debesų nebuvo. O bulvės - oho! Tik tie šernai, kad juos kur... - Nuo šernų irgi yra vaistų, - paskubėjo kaimynę nuraminti Agnė. - Bulves reikia sodinti tamsią naktį, kad tie šernai nematytų. - Gal ir teisybę sakai, - sutiko Janė. - Taip reikės ir padaryti. Turiu ir aš tau patarimą: jeigu nori gerų agurkų, liepk savo seniui juos sėti. Tik tegu apžergia lysvę. Morkoms sėti vyrai irgi tinka. Tada, sako... Žodis po žodžio - daug pažangaus patyrimo buvo paskleista. Ir šis agrošvietimas, ko gero, būtų pasibaigęs linksmai, jeigu ne tie prakeikti kopūstai. - O baltarusiškų kopūstų aš nebeauginsiu! - pareiškė Janė. - Tik Briuselio. - Kodėl, kaimynėle? Šitiek metų buvo geri, ir še tau... - Nebeauginsiu! Kol mes dar gyvenom už Europos ribų, iš bėdos tiko ir baltarusiški. Tačiau dabar tai jau ne, nes ten nėra demokratijos. Agnė su tokia griežta politine linija kažkodėl nusprendė nesutikti: - O aš baltarusiškus - auginsiu! - Aš - Briuselio! - Baltarusiškus! - Briuselio! Moterys taip susikirto, kad jau viena kitai į plaukus taikėsi. Toks netikėtas santykių atšalimas galėjo baigtis nelabai gražiai. Tačiau sodžiaus intelektualas, buvęs pradinės vedėjas Banaitis, pasirodė itin laiku. - Kokia vapsva jums įkando? - Baltarusiška! - išpoškino Agnė. - Jai mat Baltarusijos kopūstai nepatinka! O man nepatinka ta jos politinė daržininkystė. - O aš vis tiek auginsiu Briuselio! Banaitis pasikrapštė pakaušį, tačiau jokios konstruktyvios minties neužgriebė. - Siūlyčiau Pekino kopūstus. Skanūs, maistingi. Bet ir vėl kliūtis - kinai Tibetui autonomijos neduoda.
