Mūsų kaime toks pašėlęs
Siaučia meilės trikampėlis.
Tai Marytė su Jonu
Ir dar vienu benkartu.
Kai Antanas įsisuko,
Marei uodegon įbruko,
Todėl trukus neilgai
Jonui ėmė dygt ragai.
O bobelių tie liežuviai
Tiktų net tyliausiai žuviai -
Jie po kaimą išnešiojo
Žinią taip, kad šunys lojo.
Vos išgirdus apie meilę,
Jonui net nutįso seilė
Ir jis šovė link namų
Seikėt bobai spragilų.
Suklegėjęs kaip koks gandras,
Tvojo žmonai jis per sprandą,
O kad būtų solidžiau,
Taurę įkalė tuojau.
Bet Marytė - ne pėsčia
(Gal tik truputį nėščia),
Tad pačiupusi keptuvę
Vyrui sumalė srėbtuvę.
Ką dabar dūmoja Jonas,
Žino gal nebent šėtonas:
Ar kur skristi iš namų,
Ar kaip krimsti be dantų?
Tik Antanas krečia monus
Ir Marytei glosto šonus.
Tad istorija šita
Dar negreitai bus baigta.
Voldemaras Zacharka
