Irena ZUBRICKIENĖ
Kauno medicinos universiteto klinikose mirė itin rimtas galvos traumas per avariją patyręs ir vienuolika parų čia intensyviai gydytas Raudenio kaimo (Kalvarijos savivaldybė, Marijampolės apskritis) gyventojas Gintaras Marcinkevičius (20 m.). Jauna našle su vos pusantrų metukų dukrele netikėtai likusi Inga Marcinkevičienė abejoja, ar pareigūnams pavyks detaliai išnarplioti tragiško įvykio aplinkybes ir deramai įvertinti avarijos kaltininko, ketinusio tai nuslėpti, poelgį.
Nutrūkusi kelionė
Raudeniškių kaimo gyventojas Silvinas Juoska ir gretimame kaime gyvenęs Gintaras Marcinkevičius, dirbdami bene už dešimties kilometrų esančioje Trakelių kaimo lentpjūvėje, kasdien į darbą važinėdavo dviračiais. Lemtingu tapusį vakarą vyrai į namus neskubėjo - po darbo dar užsuko pas vieną bendradarbį ir trise išgėrė porą butelių svaigalų. Gintaras gėrė mažiausiai - pirminiais duomenimis, vėliau jo kraujyje buvo rasta lengvą girtumo laipsnį atitinkantis alkoholio promilių kiekis. Temstant Gintaras ir Silvinas sėdo ant dviračių ir patraukė namų link. Kiek pavažiavus Silvinas apsižiūrėjo palikęs pas draugą savo krepšelį, tad Gintarui pasakė grįžtąs - galbūt prisivysiąs. Dabar Silvinas tikina tuokart Gintaro taip ir neprisivijęs, nes pats, patyręs mįslingą ir nemalonų nuotykį, į namus sugrįžo ar ne po kokių septynių valandų - žodžiu, paryčiui. Prie šio jauno vyro kelionės į namus dar sugrįšime.
Likus mažiau nei valandai iki vidurnakčio, jau sutemus, Mockų - Sangrūdos - Kalvarijos kelyje atsidūrę vėlyvi praeiviai pastebėjo pakelėje gulintį dviratį. Stabtelėję prie radinio jie išgirdo tylią žmogaus aimaną - už kelių metrų nuo dviračio, pakelės griovyje, gulėjo sužalotas žmogus. Tai buvo Gintaras Marcinkevičius. Sąmonę praradęs nelaimėlis skubiai buvo nugabentas į ligoninę. Įvykio pėdsakais operatyviai ėję Kalvarijos policininkai bandytos nuslėpti avarijos kaltininką aptiko Sangrūdos kaime vykusiuose šokiuose. Bene už dvidešimties kilometrų esančiame Jungėnų kaime gyvenantis Tomas Sinkevičius (19 m.), kaip dabar kalbama, linksmybėse buvo kraujuotais drabužiais, girtas. Partrenkęs dviratininką jis pasuko namų pusėn, pasiėmė draugių ir dar kartą pravažiavo ką tik padarytos avarijos vietą. Priremtas įkalčių jis nebeišsisukinėjo. Tomo motinai priklausantis automobilis, ant kurio tebebuvo likę avarijos pėdsakų, buvo paliktas vienos Tomo pažįstamos sangrūdiškės namų kieme. Aiškindamas savo poelgio motyvus, Tomas tvirtino jautęs, kad partrenkė žmogų, tačiau pabėgęs iš baimės - buvęs girtas, apskritai neturintis vairuotojo teisių ir neleistinai paėmęs motinos mašiną. Kartu su Tomu važiavęs jo draugas taip pat aiškino buvęs labai girtas, todėl nieko nežinąs. Iš visų įvykio aplinkybių sprendžiama, kad avarijoje sunkiai sužalotas Gintaras griovyje pragulėjo apie dvi valandas.
Stebuklas neįvyko
Už Gintaro gyvybę kovoję medikai nuo artimųjų neslėpė, kad tos dvi prarastos galimos pagalbos valandos - ne šiaip sau nebyli statistika: per jas buvo galima jaunam vyrui padėti taip, kad šiandien jis galbūt būtų gyvenęs. Vis primindami, kad jaunas organizmas turi kovoti, medikai suteikė Gintaro šeimai vilčių. Sąmonės neatgaunantį Gintarą prie jo budėjusi žmona nuolat kalbindavo, prašė atsimerkti, reaguoti, pabusti, nepalikti. Ingai medikai buvo pasakę, kad lemtingų permainų - ar įvyks Gintarą gyvenimui sugrąžinantis stebuklas - reikia laukti prasidėjus trečiajai komos ištikto žmogaus savaitei. Likus trims paroms iki tikėtosi stebuklo Gintaras užgeso. Tą akimirką Inga prisimins turbūt visą savo gyvenimą: jai tebemaldaujant ir net reikalaujant laikytis, Gintaras pajudino su jos pirštais besilytėjusius savo pirštus, o iš užmerktų jo akių latakėliais nuriedėjo ašaros. Tai buvo paskutinis bene ketverius metus kartu išgyvenusios poros nebylus pokalbis.
Dabar Ingutė teberikiuoja savo šeimyninės praeities įvykius ir nuotaikas. Liko neįgyvendinti jaunos šeimos planai - išsikraustyti iš močiutės namų ir įsikurti savuose, padidinti braškyno plotus, plėsti turimą ūkį. Silpnos sveikatos Inga (gyvena tik su vienu inkstu) kartais užsimindavo Gintarui, kad tik jis neapleistų dukrytės Paulinos, jeigu atsitiktų nelaimė ir mergaitė netektų mamos. Gintaras net pykteldavo už tokias žmonos kalbas. Ingai dabar skaudu, kad Paulina, Gintaro tiesiog dievintas pasididžiavimas, ūgtelėjusi nebeprisimins tėčio, nors, pradėdama tarti pirmuosius žodžius, būtent jo vardą ištarė pirmiau.
Gintaro žūtis aptemdė ir pastaruoju metu džiugiomis nuotaikomis gyvenusios jo motinos Laimos Simonaitienės kasdienybę. Naują šeimą sukūrusi Kalvarijoje gyvenanti moteris per savo gimtadienį pagimdė dukrelę - sesutę Gintarui. Tuo metu Gintaras jau buvo ant mirties slenksčio. Kai mažajai Laimos dukrytei ėjo vos antra gyvenimo para, avarijos traumų pakirstas sūnus Gintaras iš gyvenimo išėjo.
Mįslėmis apipintas tyrimas
Dar tada, kai Gintaras tik po avarijos buvo išgabentas į Kauną, lemtingąjį vakarą kartu su juo į namus važiavęs bendradarbis Silvinas Juoska Ingai Marcinkevičienei ir kitiems Gintaro namiškiams pasakojo matęs, kaip buvo bandoma paslėpti padarytos avarijos pėdsakus. Esą tuokart, pasiėmęs krepšelį, dėl kurio buvo sugrįžęs, Silvinas netrukus vėl riedėjo namų link. Staiga jis pamatė ant kelio sustojusią mašiną ir kelis jaunuolius, į kitą kelio pusę tempiančius žmogaus kūną. Supratęs, kad bejėgis nelaimėlis yra Gintaras, Silvinas bandė vaikinus drausminti. Šie, rinkdami avariją išduodančius įkalčius, Silviną sumušė ir, jį bei jo dviratį įsimetę į bagažinę, nusivežė prie ežeriuko. Egzekucijos vietoje vaikinai grasino Silvinui tylėti ir vėl daužė, kišo į vandenį, sakė nuskandinsią. Kai šie, esą būdami jau girti, susėdę pradėjo dar gurkšnoti, atsitokėjęs Silvinas tamsoje staiga nėrė į vandenį ir kurį laiką plaukė. Girti jaunuoliai esą jo nesivijo. Nutolęs nuo jų, išlipęs į krantą ir susiorientavęs, kurioje vietoje esąs, Silvinas į namus pėdino ne vieną kilometrą - juos pasiekė tik paryčiui.
Tokia Silvino papasakota istorija Gintaro artimiesiems atrodė šiurpi, bet reali. Kreiptis į policiją tuokart niekas neskubėjo (juk avarijos kaltininkas nustatytas!). Didžiausias visų rūpestis buvo Kaune ant gyvybės ir mirties slenksčio balansavęs Gintaras. Per laidotuves vėl buvo prisiminta Silvino istorija. Žmonės pradėjo garsiai piktintis, kad įžūlūs, žiaurūs avarijos kaltininkai - visiški beširdžiai: slėpdami vieną tragediją, nusikalto dar kartą - esą dar gerai, kad išvengta antros beprasmės jauno vyro mirties. Anot našlės Ingos Marcinkevičienės, jeigu Silvinas neišsigąstų avarijos kaltininko, taip liudytų ir toliau, žiaurus jaunuolis ir jo pagalbininkai neliktų nenubausti.
- Mane turbūt ne taip suprato ir Inga, ir kiti Gintaro namiškiai, - "Akistatai" kategoriškai tvirtino Silvinas. - Jokių sužaloto Gintaro tampymų per gatvę aš nemačiau ir jokių vyrukų nedrausminau, negėdijau. Negalėjau to daryti, nes tuo keliu antrą kartą tą vakarą aš jau nevažiavau. Pats apie Gintaro avariją sužinojau tik kitą dieną, kai nuėjau į jo namus. Mažai ką prisimenu, bet mane užpuolė visai kita privažiavusi ir sustojusi kompanija. Liepė atiduoti dviratį. Kai jo nedaviau, puolė daužyti. Įsimetė mane ir dviratį, nuvežė prie vandens, mušė, tyčiojosi. Bet tai tikrai buvo ne tie, partrenkę Gintarą. Taip ir policijai šiandien pasakojau. Aš pats išsiaiškinau, kas iš manęs tyčiojosi, pats susiradau į vandenį įmestą savo dviratį, žinau, kas pardavinėjo išardytas jo dalis. Kodėl po aplinkinius kaimus pasklido tokios kalbos, negaliu paaiškinti. Niekas manęs neprigąsdino - negi tokių snarglių išsigąsčiau? - atrodė, įtikinamai dėstė taip pat šeimą turintis Silvinas.
Avariją tiriantis tardytojas kol kas neturi duomenų, kad Tomas Sinkevičius ir jo draugai sužalotą Gintarą tamsoje tampė po kelią. (Ekspertai paliudijo tempimo žymes, tačiau tai galėjo padaryti vyriškį užkabinęs ir partrenkęs automobilis. Kūnas gulėjo vienoje kelio pusėje, o nelaimėlio kraujo rasta ir kitoje.) Pats Tomas tai taip pat kategoriškai neigia. Neigia ir vežiojęs bagažinėje Silviną. Kalvarijos kriminalistai aiškinasi, ar jiems Silvino išdėstyta istorija atitinka tikrovę. Kol tai neišnarpliota, susieti abu lemtingojo vakaro ir nakties įvykius neskubama.
- Tomas Sinkevičius su savo namiškiais buvo du kartus pas mane atvažiavęs, aiškinosi, prašė dovanoti, padėti - negadinti jam gyvenimo, - jaudindamasi ir tarsi jausdamasi esanti kalta kalbėjo Inga Marcinkevičienė. - Ką aš galiu jam padėti, kai jis "padėjo" mano dukrelei augti be tėčio? Kokia jo sąžinė, jeigu galėjo palikti ant kelio sunkiai sužalotą žmogų? Taip jau yra - kiekvienas linkęs daugiau galvoti tik apie save, net jeigu kitam gresia mirtinas pavojus, - tarsi didžiulę gyvenimo patirtį turinčio žmogaus supratimu dalijosi jauna, galbūt staigios nelaimės jau užgrūdinta našlė.
