Šventėme Juozines. Mūsų buvo 8 žmonių kompanija - t. y. keturios poros. Šventėme labai šauniai ir linksmai. Labai girtų ar persigėrusių nebuvo, tik, sakyčiau, lengvai "apsinešusių". Buvo labai linksma: šokome, siautėme, dainavome. Toje kompanijoje visi buvo vedę, tik viena pora ruošėsi tuoktis. Tai buvo simpatiška, gražiais juodais plaukais mergina, vardu Edita. Ji buvo apsirengusi tuo laiku labai madingu trikotažiniu kostiumėliu su kelnėmis, kurių apačioje buvo dvi juostos - balta ir raudona. Pats kostiumėlis buvo tamsiai mėlynos spalvos. Puotavome beveik visą naktį, miegoti nuėjome tik paryčiais. O tame name nebuvo jokių patogumų, tualetas kieme.
Rytą gamta pašaukė atlikti "reikaliuką". Išėjau į lauką ir patraukiau takeliu į būdelę su išpjauta širdele ir susitikau plikį. Jis ėjo nuleidęs galvą ir, kas svarbiausia, su gražiomis Editos kelnėmis. "Viešpatie, - pagalvojau, - iš kur ir kada atsirado tas plikis? Ir dar turėjo įžūlumo apsimauti Editos kelnėmis!"
Atlikusi visus "reikaliukus" grįžau į butą (mes svečiavomės pas mano tetą, gyvenančią netoli Kauno) ir klausiu:
- Iš kur atsibastė tas plikis, apsimovęs Editos kelnėmis?
O dėdė ir sako:
- Tai ir yra Edita.
O Dieve, tai kurgi dingo per naktį gražieji jos plaukai?
Pasirodo, Edita dirbo didelės įmonės direktoriaus sekretore ir, norėdama gražiau atrodyti, labai dažnai keitė plaukų spalvą. Keitė tol, kol nebeliko ant ko tepti dažų. Paskui nepadėjo jokie gydytojai, galva pradėjo plikti kaip kulnas. O tie gražieji plaukai - tai kokybiškas natūralių plaukų perukas.
Birutė Stučinskienė
