Temstant Mulugeta Voldas Mariamas ramiai atsisėda po medžiu, augančiu kaimo gale. Atsisėda ir keliais parėmęs smakrą laukia. Hararo (Etiopija) ir aplinkinių kaimų gyventojai pradeda būriuotis aplink jį. Netrukus prie jų prisideda grupė turistų. Pamažu vakaro prieblandą pakeičia tamsi naktis. Mulugeta, aukštas ir smulkus jaunuolis, ženklu nutildo susirinkusiuosius ir prašo pasitraukti kuo toliau jam už nugaros... Dabar jis lieka vienas vidury dulkėtos aikštės, kurią apšviečia tik automobilio žibintai. Už kelių dešimčių metrų nuo jo - neįžvelgiama tamsa ir tankynė, kurioje gyvena laukiniai žvėrys ir kurių skleidžiami garsai kartais kelia šiurpulį.
Mulugeta pradeda šaukti. Jo balsas labai garsus ir trūkčiojantis. Praslenka kelios minutės, o jis vis šaukia kažkokia paslaptinga anglų, vietinio dialekto ir gyvūnų garsus primenančia kalba. Staiga tankmėje sužybsi pora akių. Paskui dar ir dar... Mirtinoje tyloje tos geltonos švytinčios akys ima pamažu artėti. Mulugetos balsas silpnėja, jo intonacija keičiasi, o žibintų šviesoje pasirodo trys dėmėtosios hienos. Tai laukiniai žvėrys, apie kurių žiaurumą sklinda legendos. Plėšrūnės vogčiomis ir tarsi abejodamos slenka artyn.
Kai jos atsiduria už metro ar dviejų, vyrukas paima šalia esantį krepšį ir ištraukia kelis mėsos gabalus. Vieną gabalą sukanda dantimis. Arčiausiai esanti hiena pamažu prislenka ir švelniai, atsargiai (sunku įsivaizduoti taip elgiantis plėšrūną) suima dovaną galingais nasrais. Vos aštrūs dantys susminga į mėsą, Mulugeta ją paleidžia ir hiena pasitraukia ėsti savo davinio. Tas pat atsitinka ir su kitu žvėrimi. Jaunuolio magiškas balsas ir gestai paverčiavėrį nuolankiu šunimi! Apkerėti žiūrovai šūkteli iš baimės, kai viena hiena suurzgia, tarsi norėtų atimti savo grobį iš vaikino... Dabar jį supa daugiau nei dešimt plėšrūnų, atidžiai stebinčių mėsą ir vienas kitą ir, suprantama, pasiruošusių kautis iškilus menkiausiam pretekstui. Tačiau laukiniai gyvūnai elgiasi labai keistai. Atrodo, kad hienos laukia, kol Mulugeta jas pakvies pasiimti davinį... Afrikietis paaiškina, kad šiame miške yra apie 40 hienų. Jis joms davė vardus ir tos juos žino. Vardu pašauktos mėsėdės eina eilės tvarka pasiimti mėsos gabalo iš Mulugetos lūpų... Krepšys pamažu tuštėja. Sočios hienos slenka tolyn ir ištirpsta miško tamsoje. "Spektaklis" baigtas, o smalsuoliai vos atsigauna iš jaudinimosi.
Kokia viso to paslaptis? Tiesiog nebijoti, ir viskas. Mulugeta sakosi jau vienuolika metų draugaująs su hienomis. Gerokai vyresnis ir daugiau patirties turintis draugas išmokė, kaip su jomis elgtis. Jis niekada jų nebijojęs. Be abejo, čia ir glūdi paslapties raktas...
Afrikietis sako, kad nėra pavojaus tol, kol neišsigąstate. Tačiau jei jus apims baimė, hienos užuos baimės kvapą ir jūs atsidursite pavojuje. Kvapas jus nurodys kaip grobį...
Mulugeta paaiškina, kad mėsa jį aprūpina žiūrovai. Jis pragyvena iš susirinktų centų už "spektaklį". Paprastai gauna nedaug, tačiau jam pakanka. Jo tikroji laimė ir džiaugsmas - gyventi bendraujant su laukiniais žvėrimis. Kai vaikinas atsigręžia kaimo pusėn ir pažvelgia į savo namą, miške pasigirsta šaižaus juoko aidas. Tai sočios hienos sveikina mėnulį žvaigždėtame Etiopijos danguje.
