Kulniuoju pavakare laimingas namo. Nors lauke jau prieblanda, tačiau nuotaika kuo puikiausia: juk šiandien gavau mėnesio uždarbį. Liaudiškai - algą. Pati burna šiepėsi iki ausų, kai netikėtai pastebėjau prie manęs prisišvartuojančius tris vyrukus. Tiksliau, ne vyrukus, o vyrus-mūrus, liaudyje ambalais vadinamus. Kaip čia neprisiminsi apie beisbolo lazdų antrąją paskirtį? Ir apie savo kiaušo minkštumą, lyginant su ta pačia lazda? Mano nugara iškart darniai nužingsniavo pagaugai. Eina tiesiai į mane tie atlapasparniai, ožio akis išvertę, šaukdami: ,,Dabar visus ištaškysim!", o mano gera nuotaika pastebimai apsiniaukė. Ant kaktos netgi pasirodė lietaus lašai. Gal ne lietaus, o šalto prakaito, bet gerai, kad tie krituliai atsirado ne kelnėse. Nes kinkos pradėjo įtartinai drebėti.
,,Negi sudie, inžinieriaus atlyginime?! - šmėstelėjo išdavikė mintis. - Negi rytoj teks teisintis prieš kolegas, kad šviesoforai paakiuose - tai ne mano smarkiosios Marytės auklėjamosios veiklos rezultatas? O ir pats daužomo obuolio likimas didelio optimizmo ar malonumo nekelia... Kas bus, kas nebus - pasistengsiu apsimesti tokiu, kad ta šutvė nuo manęs atšoktų".
Taip tarsi kaladėles bedėliojant mintis, tie trys, šaukdami: ,,Dabar jau amen!", prisiartino per gerą dešimtį žingsnių. Trauktis nebebuvo kur.
- Vyrai, - atstačiau rankas iš tolo, - mano dantų galite nedaužyti, auksas iš burnos nepabirs. Paprasčiausias protezas! - dėl viso pikto čia pat išsiėmęs parodžiau ir sumelavau: - O pinigų aš neturiu. Esu chroniškas alkoholikas, todėl algas iškart prageriu, jei kas nors lieka atidavus skolas.
- Man atrodo, - dėbtelėjo vienas iš užpuolikų, - aš jį iš matymo pažįstu. Tu dirbi inžinierium?
- Na ir kas? - į klausimą atsikirtau klausimu. - Aš - prasigėręs inžinierius. Prasigėręs tiek, kad net į lovą nusišlapinu. O darbe ir gatvėje manęs girto nemato todėl, kad maukiu užsidaręs namuose pats vienas. Paskutinis degradacijos laipsnis! - melavau toliau net išsijuosęs, pajutęs vyrų-mūrų savotišką sutrikimą ir neapsisprendimą.
- Ko gero, šis mums netiks, - mano naudai suabejojo ,,mulas", tas, kurio kumščiai priminė dvipūdes. - Eime ieškoti toliau.
- Netiksiu, vyrai, tikrai netiksiu! - viduje net apsidžiaugiau, tačiau kad mano galimi skriaudikai nepersigalvotų, rėžiau papildomų ,,svarių kozirių": - Nuo praeitos savaitės esu valkata. Žmona išvijo iš namų, tad tenka glaustis šiluminėje kameroje po žeme.
- Tai kad kostiumas visai nesuglamžytas ir kaklaryšis po kaklu... - kažkuris drįso suabejoti.
- Ką tik pavogiau iš parduotuvės, - įsijaučiau. - O savo senas drapanas matavimosi kabinoje palikau. Ir batus pasikeičiau...
Šie paskutiniai žodžiai niekdarius galutinai įtikino ir jie nieko nepešę nukiūtino kitų aukų ieškoti. Na o aš laimingai grįžau namo, žmonai atidaviau per didelius vargus išsaugotą atlyginimą ir patenkintas įvirtau į minkštus patalus, tikėdamasis išvysti daug malonesnius sapnus nei šiandieninis nuotykis.
...Stebuklai prasidėjo kitą rytą. Man linksmai striksint į darbą, kažkoks apšepėlis rimtu veidu pasiūlė atsigerti odekolono. Pasiunčiau jį velniop! Įmonėje į mano pasilabinimą kažkodėl niekas neatsakė ir tai privertė susirūpinti. O valytoja Bronelė, šiaip rami ir taktiška bobelė, rėžė iš peties:
- Tautos išgama!
Koridoriuje sutiktas direktorius vietoje ,,labo ryto" be jokių užuolankų pasiūlė rašyti pareiškimą.
- Savo noru, - pridūrė. - Kol dar nepersigalvojau.
Nebesuprasdamas, kas čia darosi, tekinas nuskuodžiau pas savo bičiulį, taip pat inžinierių.
- O ko čia nesuprasti? - nė kiek nenustebo jis. - Vakar viena televizija rodė tiesioginį reportažą iš gatvės apie piliečių abejingumą nusikaltimams. Dabar tai vadinama provokacija. Tariami nusikaltėliai atiminėja iš praeivių pinigus, o aplinkiniai tik abejingai stebi. Taip būtų buvę ir šį kartą, deja, lyg tyčia pasimaišei tu. Štai kodėl visas skyrius nuo pat ryto kalbėjo apie tavo dvigubą veidą. Bet kaip artistą aš tave gerbiu, - pagyrė draugužis, o man tesinorėjo tuo momentu gyvam sulįsti po žeme.
Voldemaras Zacharka
